Ir biauriai taip meluoti! Padariau žvalgybą
Prie dėdės durų! Mat, tau Zosė, tas vaikutis
Į akį puolė! Tad niekingas, pasipūtęs
Jos sieki? Vos tik vieną vargšę suviliojai,
O tuoj jau naują auką sau susiieškojai!
Na, bėk, bet su tavim eis mano prakeikimas,
Ar lik, paskelbsiu tavo aš prasižengimą.
Kitur nevyks taip, kaip su manim nelaiminga!
Šalin! smerkiu! melagi, žmogau tu niekingas!«
Bajoras, dar Soplica, tokį užgavimą
Išgirdęs, sudrebėjo iš susikrimtimo,
Pabalo visas, kūnu šiurpuliai nuėjo,
Ir, taręs: »Kvaila!«, kojom smarkiai sutrepsėjo.
Nuėjo, bet tie baisūs žodžiai jį kankino,
Juos užtarnavęs jautė širdyje vaikinas;
Prieš Telimeną savo didžią kaltę jautė
Ir sąžinė už tai jį vertė atgailauti;
Tačiau dabar jis ja visai pasibiaurėjo.
O Zosė! juk prieš ją jis gėdytis turėjo.
Ta Zosė taip graži, maloni ir jaunutė!
Jei tik ne velnias, tai pati galėjo būti,
Juk dėdė piršo. Bet, nelaimė, jis paslydo,
Meluoti ėmė ir sukėlė tiek pavydo!
Taip, išbarimą, pasmerkimą jis pajuto,
Suardė ateitį! Argi taip lemta būtų?
Atėjo tik pagalbon toj minčių audroje
Mintis nusiramint paskelbtoj dvikovoje:
»Užmušti Grafą! nevidoną! jis sušuko,
Ar žūt pačiam!« Bet kam? atsakymo jam trūko.
Ir tas piktumas, kaip akimirkoj atėjo,
Taip išsisklaidė. Atgailaut jis vėl pradėjo.
Jis manė: »Jei iš tikro būtų tai teisinga,
Kad Grafas Zosę myli, tai ar išmintinga
Kliudyt? Tikrai, gal Grafas jaučia meilę tyrą
Prie Zosės? Gal jinai jį skyrė sau jau vyru?
Kokia teise galiu ardyt susituokimą
Ir pats bedalis ruošt jų laimės suirimą?«
Jau desperuoja, kur jam dingti, pats nežino.
Pabėgti greit – bet kur? Tik gal į kapinyną!
Sugniaužęs kumščią tad prie kaktos drūčiai laikė
Ir bėgdams į laukus tiesiog į kūdras taikė,
Kurios plačiai telkšojo. Jų žalsvoj mėlynėj
Akis įsmeigęs, godžiai traukė į krūtinę
Jų drėgną kvapą net į burną išsižiojęs;
Nusižudyti norą čia susigalvojo,
Nes širdyje, galvoj skausmai taip susipynė,
Jog net panūdo prisigirdyti dumblyne.
Bet Telimena, išvaizdą jo pastebėjus,
Pamanė, kad visaip čia pasibaigt galėjo,
Tad bėgo paskui, nors pikta, bet prisigirdyt
Neleisti ryžos, nes ji buvo geraširdė.
Jai gaila, kad jau Tadas kitą pamylėjo,
Nubausti geidė, bet žudyt jo nenorėjo.
Iškeltoms rankomis iš karto bėgo tyliai,
Paskui suriko: »Stok! na, myli, ar nemyli!
Važiuok sau, vesk! bet stok!« Bet jis į tai nebojo
Ir tik pasiekęs kūdrų krantą apsistojo!
Gal buvo lemta taip, bet iš to pačio šono
Atjojo Grafas, o džokejai sekė poną;
Bet apgaubtas nakties šviesumo ypatingo
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.