Nes juk Paryžiaus mados sekamos net menkos,
O ką prancūzas skelbia, tai pamyli lenkas.
»Tad Dievui dėkui, kad dabar jauni nustojo
Keliaut svetur tik tam, kad ten kitaip nešioja,
Neieško teisių mokslo paprastuos knygynuos
Ir ne kavinėse jau iškalbos mokinas.
Madas Napoleonas spėjo nugalėti:
Jau laiko nėr tiktai naujų madų žiūrėti,
Jau ginklai žvanga, mums seniems gi plaka širdys,
Kad vėl pasaulyje ir apie Lenkus girdis;
Garbė yra, tad vėl atgimti tur Tėvynė,
Nes su garbe atsigema nauja gadynė!
Tik liūdna, kad tie metai taip ilgai vilioja,
Čia laukiant, kad negalim numatyt rytojų!
Ilgu taip laukti, net naujienos negaivina!...
Tėveli Kirmine (čia tarė Bernardinui),
Girdėjau iš už Nemuno esi parėjęs,
Apie kariuomenę gal būsi ką girdėjęs?«
»Jokių žinių«, atsakė jis trumpai murmėdams,
(Matyti buvo, kad kalbėjo nenorėdams.)
»Politikos nemėgstu, o jei gaunu žinią
Iš Varšuvos – tai mūsų žinią, vienuolinę,
Mūs Bernardinų; apie ką čionai kalbėti,
Kai tenka su pasauliniais žmonėms sėdėti«.
Tai taręs, jis visus svečius akim matavo
Ir pusėn kapitono Rykovo skersavo;
Tai sens karys, Maskolius, kurs dvare stovėjo,
Ir buvo užprašytas mandagaus Teisėjo.
Jis gardžiai valgė, pastabų kalboj nedarė,
Bet Varšuvą išgirdęs iškilmingai tarė:
»Pons Podkomoži! Oi kaip Ponas įdomaujas
Tuo Bonapartu, Varšuva jums vis dar kliaujas!
Aš ne seklys, bet lenkiškai kalbėt pramokau;
Tėvynė! Suprantu ir branginti tai moku!
Jūs Lenkai, o aš Rusas, bet dar turim taiką,
Nes paliaubos, tai ginčams rasim kitą laiką.
Sargybų mūsų ir Prancūzų ramios širdys,
Tik išsigėrus kartais kanonada girdis,
Kur mylis, sako priežodis, ten muštis bando,
Tik ten draugingai glostant mušama per skrandą.
O karas bus. Jau pas majorą mūsų Plutą
Atvyko adjutantas. Sakoma, kad būta
Įsakymo visiems į žygį eit iš karto
Prieš Turką, ar Prancūzą; oi tas Bonapartas!
Kai be Suvorovo, tai gal jis mus apkulti,
O sako, kad kai teko į akis papulti
Suvorovui, tai manė juodu nesiduosią
Apgaut, tad ir apgaudinėjo išsijuosę:
Prapuolė kartą jis – na kas čia būt per burtai?
Kai jis vaidina lapę, tai Suvorov‘s kurtą;
Štai Bonapartas katinu draskà patampa,
Suvorovas tuojau įvaro jį į kampą.
Ir žinot, kas dar Bonapartui atsitiko?«...
Paliovė čia kalbėt, nes permaina įvyko,
Kai tarnui einant durys atviros paliko...
Jauna, graži viešnia įėjo netikėtai,
Todel visų iš karto tapo pastebėta.
Ją sveikino, daug žodžių jai meilių kartojo,
Matyt, visi, be Tado, ją gerai žinojo.
Krūtis gražias ir gražią lytį ji turėjo,
Be to, rausva, šilkinė jos suknia šnabždėjo.
Suvaržius liemenį, apikakle karbuota,
Trumpoms rankovėmis ir vėduokliu ginkluota,
(Nors buvo ten ne šilta) vėduokliu mosavo,
Kuris visokiais kvepalais aplink kvėpavo.
Plaukai jos susukti galvos abiedviem šonais,
Supurę, perrišti dar kaspinais raudonais;
Taip pat briliantas plaukuose akis viliojo,
Žibėjo lyg kometa spindulių šviesoje,
Žodžiu, tai baliaus rūbai; net kai kas kalbėjo,
Kad taip dabintis kaimo vaišėms nereikėję.
Nebuvo galima net pastebėt kojyčių,
Nes tik mirgėjo žingsniais tankiais ir mažyčiais,
Kaip tos Kalėdų žaislo vikrios stovyliukės
Tai slepias, tai išeina iš žaislų dėžiukės.
Ji sveikinos, bet ėjo kilniai, kaip nulieta,
Norėdama pasiekt sau paliktąją vietą.
Tačiau sunku; nes kai svečiams kėdžių pritrūko,
Tai daugelis susėdo ant prastų suoliukų,
Tad, rodės, eilę suardyti ji turėjo.
Bet taip ji įsiterpti dailiai sugebėjo
Į vidų, kad paskui tik pro svečius mirgėjo,
Kol ji į vietą sau paskirtąją atėjo.
Tik, bėgdama pro mūsų jaunąjį vaikiną,
Kelius drabužiais jam netyčia užkabino,
Paslydo, bet ūmai sau atrama surado,
Nes ant peties pasirėmė čia ponui Tadui.
Nuolankiai atsiprašius, greitai atsisėdo
Į savo vietą paliai Tadą ir jo dėdę,
Tačiau nevalgė, vien tik vėduokliu vėsinos,
Apikaklę taisydama dar lyg dabinos,
Tai vėl ranka lengvai gražius palietus plaukus,
Nuleido juos kiek rausvą kaspiną patraukus.
Minučių keletą svečiai tyloj sėdėjo.
Tačiau tuojau galuose stalo jau šnabždėjo,
Nuolat garsyn, kalbas senąsias atsiminę;
Jau vyrai svarstė vėl medžioklę šiandieninę.
Asesorius ir Rejentas vėl ginčą seną
Pradėjo – Striukio šuns vėl gabumus gvildeno.
Ir Rejentas didžiavos prieš svečių draugiją,
Vis tvirtindams, kad Striukis zuikį viens pavijo;
Asesorius kalbėjo Rejento piktumui,
Kad Striukiui neprilygti Sakalo greitumui.
Ir laukta pritarimo; bet jei girti ėmė
Kas Striukį, tai kiti jau Sakalą tuoj rėmė.
Tie kaip žinovai, tie kaip rungtynes regėję.
Tuomet į naują viešnią kreipėsi Teisėjas
Lėtai: »Atsiprašau, turėjome pradėti,
Ilgiau netiko vaišių pradžią atidėti:
Svečiai išalkę, vaikščiojo toli po lauką;
Maniau nebūsi gal, tad veik jau ir nelaukiau«.
Tai taręs Podkomožiui taurę pakylėjo
Ir apie reikalus abu užsikalbėjo.
Kai taip svečiai tik savo reikalus kartoja,
Tai Tadas žiūri, kokia ta viešnia naujoji.
Atsiminė – į tuščią vietą pažiūrėjęs,
Kad lyg žinojęs jau, kas čion sėdėt turėjęs.
Jo veidas kaito, o širdis tai lyg skrajojo,
Nes manė, kad jau paslaptį jis sužinojo!
Turėję būti skirta, kad šalia sėdėtų
Gražumas iki šiol dar jo nepastebėtas!
Tiesa, dabar atrodė daug jau suaugesnė,
O juk parėdai maino jauną ir senesnį.
Anos plaukai gelsvi, nepinti ir trumpučiai,
O šitos tamsesni, ir dar supinti drūčiai.
Bet gal tik spalvą keitė saulė vakarinė,
Nes leisdamos ji spindulius visur įpynė.
Tuomet jis veido pastebėti nesuspėjo,
Tačiau vaizdavos taip, kokią matyt norėjo:
Jis manė, kad tikrai tur juodos būt akutės,
Kaip dvi greta prisirpusios juodai uogutės;
Pas šitą tokia pat kakta, lūputės, akys,
Ir, jei jau skirtumas, – tai metuos, – būtų sakęs:
Darželio savininkė, rodės, dar mergaitė,
O šita buvo jau suaugusi panaitė;
Tačiau jauni gimimo metrikų neklausia,
Nes juos dabintas grožis sužavi pirmiausia,
Ir mokančios patikt taip sužavi vaikiną,
Kad vaikiškai tokias nekaltomis vadina.
Nors Tadas skaitė apie dvidešimtį metų,
Nors nuo mažens jis Vilniuje gyvent priprato –
Bet augo jis ten seno kunigo globoje,
Kuris jį nuo pagundų gan stropiai dabojo.
Tad jis parsivežė į savo gimtą vietą
Mintis ir širdį dar nesugadintas svieto,
Tačiau ir norą didelį pasmaguriauti.
Iš anksto darė projektus džiaugsmų ragauti
Ir kaimo laisvėmis visoms pasinaudoti;
Žinojo, kad jėgų jis gali paaikvoti,
Nes jautės tvirtas, jį, be to, gražiu vadino,
Vadinosi Soplica; o visi juk žino,
Kad tie Soplicos augaloti, nepaliegę,
Kariauti moka, tik mokytis neįjėgia.
Nuo savo bočių Tadas tad mažai kuo skyrės:
Ant žirgo jodinėjo, irklais puikiai yrės,
Avigalvis nebuvo, bet menkai mokinos,
Nors dėdės turtų mokslui daug jau sunaikino.
Jis mėgo šaudyt, puikiai valdė kalaviją,
Ir manė, kad patekt reiks į karių draugiją,
Nes tėvas jam parašė kario testamentą;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.