Vis tvirtindams, kad Striukis zuikį viens pavijo;
Asesorius kalbėjo Rejento piktumui,
Kad Striukiui neprilygti Sakalo greitumui.
Ir laukta pritarimo; bet jei girti ėmė
Kas Striukį, tai kiti jau Sakalą tuoj rėmė.
Tie kaip žinovai, tie kaip rungtynes regėję.
Tuomet į naują viešnią kreipėsi Teisėjas
Lėtai: »Atsiprašau, turėjome pradėti,
Ilgiau netiko vaišių pradžią atidėti:
Svečiai išalkę, vaikščiojo toli po lauką;
Maniau nebūsi gal, tad veik jau ir nelaukiau«.
Tai taręs Podkomožiui taurę pakylėjo
Ir apie reikalus abu užsikalbėjo.
Kai taip svečiai tik savo reikalus kartoja,
Tai Tadas žiūri, kokia ta viešnia naujoji.
Atsiminė – į tuščią vietą pažiūrėjęs,
Kad lyg žinojęs jau, kas čion sėdėt turėjęs.
Jo veidas kaito, o širdis tai lyg skrajojo,
Nes manė, kad jau paslaptį jis sužinojo!
Turėję būti skirta, kad šalia sėdėtų
Gražumas iki šiol dar jo nepastebėtas!
Tiesa, dabar atrodė daug jau suaugesnė,
O juk parėdai maino jauną ir senesnį.
Anos plaukai gelsvi, nepinti ir trumpučiai,
O šitos tamsesni, ir dar supinti drūčiai.
Bet gal tik spalvą keitė saulė vakarinė,
Nes leisdamos ji spindulius visur įpynė.
Tuomet jis veido pastebėti nesuspėjo,
Tačiau vaizdavos taip, kokią matyt norėjo:
Jis manė, kad tikrai tur juodos būt akutės,
Kaip dvi greta prisirpusios juodai uogutės;
Pas šitą tokia pat kakta, lūputės, akys,
Ir, jei jau skirtumas, – tai metuos, – būtų sakęs:
Darželio savininkė, rodės, dar mergaitė,
O šita buvo jau suaugusi panaitė;
Tačiau jauni gimimo metrikų neklausia,
Nes juos dabintas grožis sužavi pirmiausia,
Ir mokančios patikt taip sužavi vaikiną,
Kad vaikiškai tokias nekaltomis vadina.
Nors Tadas skaitė apie dvidešimtį metų,
Nors nuo mažens jis Vilniuje gyvent priprato –
Bet augo jis ten seno kunigo globoje,
Kuris jį nuo pagundų gan stropiai dabojo.
Tad jis parsivežė į savo gimtą vietą
Mintis ir širdį dar nesugadintas svieto,
Tačiau ir norą didelį pasmaguriauti.
Iš anksto darė projektus džiaugsmų ragauti
Ir kaimo laisvėmis visoms pasinaudoti;
Žinojo, kad jėgų jis gali paaikvoti,
Nes jautės tvirtas, jį, be to, gražiu vadino,
Vadinosi Soplica; o visi juk žino,
Kad tie Soplicos augaloti, nepaliegę,
Kariauti moka, tik mokytis neįjėgia.
Nuo savo bočių Tadas tad mažai kuo skyrės:
Ant žirgo jodinėjo, irklais puikiai yrės,
Avigalvis nebuvo, bet menkai mokinos,
Nors dėdės turtų mokslui daug jau sunaikino.
Jis mėgo šaudyt, puikiai valdė kalaviją,
Ir manė, kad patekt reiks į karių draugiją,
Nes tėvas jam parašė kario testamentą;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.