Nors nuo mažens jis Vilniuje gyvent priprato –
Bet augo jis ten seno kunigo globoje,
Kuris jį nuo pagundų gan stropiai dabojo.
Tad jis parsivežė į savo gimtą vietą
Mintis ir širdį dar nesugadintas svieto,
Tačiau ir norą didelį pasmaguriauti.
Iš anksto darė projektus džiaugsmų ragauti
Ir kaimo laisvėmis visoms pasinaudoti;
Žinojo, kad jėgų jis gali paaikvoti,
Nes jautės tvirtas, jį, be to, gražiu vadino,
Vadinosi Soplica; o visi juk žino,
Kad tie Soplicos augaloti, nepaliegę,
Kariauti moka, tik mokytis neįjėgia.
Nuo savo bočių Tadas tad mažai kuo skyrės:
Ant žirgo jodinėjo, irklais puikiai yrės,
Avigalvis nebuvo, bet menkai mokinos,
Nors dėdės turtų mokslui daug jau sunaikino.
Jis mėgo šaudyt, puikiai valdė kalaviją,
Ir manė, kad patekt reiks į karių draugiją,
Nes tėvas jam parašė kario testamentą;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Tadas vakarienėje taip lengvai susižavi šalia sėdinčia ponia?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.