Žinok, labiau nei tu, laikau save niekinga!«
»Na, Telimena, tarė Tadas, nepertvirtą
Turiu aš širdį, bet aš ir nenoriu skirtis,
Tačiau žinai, žingsnius mūs ima jau skaityti,
Tad kaipgi atvirai? juk žmonės ką sakytų?
Tai, dievaži, juk nedailu ir nuodėminga«.
»Oi, nuodėmė – nusijuokė ji satyringai –
Nekaltas! Avinėlis! Moteries net vietoj
Iš meilės nežiūriu kalbų kokių nors svieto,
Nors ir pasmerktų, – tu gi vyras! reik atminti,
O kas gi jums, jei tektų ir prisipažinti,
Kad turima kartu net dešimtį romanų,
Sakyki, ar meti jau?« – Aiksi jau, verkšlena.
»Na, Telimena, tarė Tadas, argi tiktų,
Kad vyras mano metų Lietuvoje liktų,
Mylėtųs, sveikas būdamas gyventų kaime,
Kai daugelis aukoja net šeimynos laimę
Ir bėga užsienin į tautinę rikiuotę?
Jei ir norėčiau, negaliu pats deciduoti:
Testamente įsakė tėvas, kad tarnaučiau
Lenkų pulkuos, tik Dėdės sutikimą gaučiau,
O Dėdė leidžia, tad rytoj turiu išvykti,
Kitaip negali, Telimena, jau įvykti«.
»Aš, tarė Telimena, negaliu garbingo
Užkirst tau kelio, tapti tau pilnai laimingu!
Esi juk vyras, rasi kitą ten meilesnę
Sau širdžiai, rasi ten gražesnę, turtingesnę!
Tiktai turiu žinoti prieš atsiskyrimą,
Kad meilė buvo tavo prie manęs šlijimas,
Kad tavyje tikrosios meilės jausmas kilo;
Žinosiu, kad mane manasis Tadas myli!
Te dar tą kartą tavo »myliu« išklausysiu,
Širdy paliksiu jį, mintyse įrašysiu,
Lengviau atleisiu, jei ir teks tave pasmerkti,
Atminus, kad mylėjai!« Ir pradėjo verkti.
Čia Tadui matant, kad taip verkia nabagėlė
Ir prašo vien tik tokio menko dalykėlio,
Jį susijaudinimas, gailestis apniko,
Ir jei širdies paklausęs būtų, kas įvyko,
Tai kaži, ar galėjęs būtų net atspėti,
Ar myli ją, ar ne. – Tad ėmė taip kalbėti:
»Te, Telimena, užmuša mane griaustinis,
Jei netiesa, kad pamilau tave pažinęs,
Ar pamylėjau. Trumpos buvo valandėlės,
Bet tiek saldžių jos malonumų man sukėlė,
Kad tapo pavergtos joms mintys mano visos,
Ir, dievaži, per visą amžių ten laikysis«.
Čia kaklą Telimena Tadui apkabino:
»Tik to telaukiau! myli mylimas vaikinas!
O jau rengiaus kitan pasaulin šiandien vykti;
Bet jeigu myli, ar gali mane palikti?
Atidaviau tau širdį ir turtus dar gausi,
Visur su tavim eisiu; bus net ir toliausiai
Su tavim miela! nes net tyrlaukius baisiuosius,
Žinok, paverčia meilė į sodus gražiuosius«.
Jėga čia Tadas jau iš jos pasiliuosavo:
»Kaip, tarė, kur gi eisi? kur gi protas tavo?
Drauge? kareivis prastas būsiu, argi dora
Su marketanka vilktis!« »Eisim pas altorių«,
Pasakė Telimena. »Niekados! sušuko
Čia Tadas. Meilės man, pačios tenai dar trūko;
Nevesiu. Niekis! Kaip gi vesti man, atminki!
Ne, mano miela, pamąstyk! nusiraminki!
Aš tau dėkingas, bet juk vesti dar ik šiolei
Nesižadėjau. Taip mylėkimės – iš tolo.
Keliauju tuoj iš čia, ilgiau nepasiliksiu,
Sudie, manoji Telimena, ryt išvyksiu«.
Pasakė, apsisuko, skrybėlę jau dėjos,
Bet Telimena baisiai jau į jį žiūrėjo
Akim ir veidu it Medūzos galva. Tadas
Sustojo, nes jos vaizdas lyg akis jam badė:
Nubalus, nejuda, lyg būt suakmenėjus,
Kaip kardą, ranką tiesdama prie jo priėjo,
Nutaikius į akis, pirštu: »Tegu taip būna!
Suriko, to norėjau! tu, gyly siaubūno!
Širdie tu driežo! Nors aš tavo paviliota,
Asesorių ir Grafą, Rejentą be proto
Paniekinau. Dabar meti mane našlaitę!
Tai niekis! vyras tu, o jūs tai ir neskaitot
Net nuodėme, jūs galit laužyt net tikybą
Ir biauriai taip meluoti! Padariau žvalgybą
Prie dėdės durų! Mat, tau Zosė, tas vaikutis
Į akį puolė! Tad niekingas, pasipūtęs
Jos sieki? Vos tik vieną vargšę suviliojai,
O tuoj jau naują auką sau susiieškojai!
Na, bėk, bet su tavim eis mano prakeikimas,
Ar lik, paskelbsiu tavo aš prasižengimą.
Kitur nevyks taip, kaip su manim nelaiminga!
Šalin! smerkiu! melagi, žmogau tu niekingas!«
Bajoras, dar Soplica, tokį užgavimą
Išgirdęs, sudrebėjo iš susikrimtimo,
Pabalo visas, kūnu šiurpuliai nuėjo,
Ir, taręs: »Kvaila!«, kojom smarkiai sutrepsėjo.
Nuėjo, bet tie baisūs žodžiai jį kankino,
Juos užtarnavęs jautė širdyje vaikinas;
Prieš Telimeną savo didžią kaltę jautė
Ir sąžinė už tai jį vertė atgailauti;
Tačiau dabar jis ja visai pasibiaurėjo.
O Zosė! juk prieš ją jis gėdytis turėjo.
Ta Zosė taip graži, maloni ir jaunutė!
Jei tik ne velnias, tai pati galėjo būti,
Juk dėdė piršo. Bet, nelaimė, jis paslydo,
Meluoti ėmė ir sukėlė tiek pavydo!
Taip, išbarimą, pasmerkimą jis pajuto,
Suardė ateitį! Argi taip lemta būtų?
Atėjo tik pagalbon toj minčių audroje
Mintis nusiramint paskelbtoj dvikovoje:
»Užmušti Grafą! nevidoną! jis sušuko,
Ar žūt pačiam!« Bet kam? atsakymo jam trūko.
Ir tas piktumas, kaip akimirkoj atėjo,
Taip išsisklaidė. Atgailaut jis vėl pradėjo.
Jis manė: »Jei iš tikro būtų tai teisinga,
Kad Grafas Zosę myli, tai ar išmintinga
Kliudyt? Tikrai, gal Grafas jaučia meilę tyrą
Prie Zosės? Gal jinai jį skyrė sau jau vyru?
Kokia teise galiu ardyt susituokimą
Ir pats bedalis ruošt jų laimės suirimą?«
Jau desperuoja, kur jam dingti, pats nežino.
Pabėgti greit – bet kur? Tik gal į kapinyną!
Sugniaužęs kumščią tad prie kaktos drūčiai laikė
Ir bėgdams į laukus tiesiog į kūdras taikė,
Kurios plačiai telkšojo. Jų žalsvoj mėlynėj
Akis įsmeigęs, godžiai traukė į krūtinę
Jų drėgną kvapą net į burną išsižiojęs;
Nusižudyti norą čia susigalvojo,
Nes širdyje, galvoj skausmai taip susipynė,
Jog net panūdo prisigirdyti dumblyne.
Bet Telimena, išvaizdą jo pastebėjus,
Pamanė, kad visaip čia pasibaigt galėjo,
Tad bėgo paskui, nors pikta, bet prisigirdyt
Neleisti ryžos, nes ji buvo geraširdė.
Jai gaila, kad jau Tadas kitą pamylėjo,
Nubausti geidė, bet žudyt jo nenorėjo.
Iškeltoms rankomis iš karto bėgo tyliai,
Paskui suriko: »Stok! na, myli, ar nemyli!
Važiuok sau, vesk! bet stok!« Bet jis į tai nebojo
Ir tik pasiekęs kūdrų krantą apsistojo!
Gal buvo lemta taip, bet iš to pačio šono
Atjojo Grafas, o džokejai sekė poną;
Bet apgaubtas nakties šviesumo ypatingo
Ir tos harmonijos orkestrų stebuklingos,
Tų chorų, kur kaip arfos skelbėsi Eolo
(Tik lenkų varlės groja taip gražiai ik šiolei),
Užmiršęs apie žygį, žirgą tuoj sulaikė
Ir tik pagauti kūdrų tonus ausį taikė.
Akis vadžiojo po laukus, dangaus skliautuose,
Gal rengės atvaizduot tai visa piešiniuose.
Tikrai, apylinkė visa labai vaizdinga!
Dvi kūdros, rodės, meilės sapnuose sustingo
Kaip du meilužiai: jų vienos viršuj matyti
Šviesa mėnulio, ji kaip žydinti mergytė;
Kita gi kiek tamsesnė, panaši vaikinui,
Kuriam plaukų pūkai jau veidą padabino.
Pirmajai aukso smiltys plakasi krantuose,
Lyg būt plaukai auksiniai, antrąją gi juosia
Supurę gluosniai, tankūs ir leini karklynai,
Abi gi kūdras supa pievų žaliumynai.
Iš jų dvi srovės bėga, ieško bendro kelio,
Į griovį puola ir sudaro ten upelį;
Nupuola, bet nenyksta, nes griovy tamsumą
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Telimena bėga paskui Tadą prie kūdrų?
Rašiniui: Ironija
2. Kodėl Tadą po atsisveikinimo su Telimena graužia sąžinė, nors jis ir supyksta ant jos?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kai Telimena verkdama prašo jo „myliu“, Tadas prisiekia ją pamilęs, nors pats nežino, ar tikrai myli. Vos ji pasiūlo eiti prie altoriaus, jis atsisako vesti ir skuba išvykti. Tada Telimena, panaši į Medūzą, pavadina jį melagiu ir pareiškia, kad jis nusižiūrėjo Zosę. Tadas supyksta, bet jaučia tuos žodžius „užtarnavęs“: jis meluodamas žadėjo meilę. Todėl jam dabar bjauri Telimena, o prieš Zosę gėda.
Rašiniui: Ironija
3. Kodėl Grafas, jodamas pulti Soplicovo, sustabdo žirgą prie kūdrų?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.