Jei tik ne velnias, tai pati galėjo būti,
Juk dėdė piršo. Bet, nelaimė, jis paslydo,
Meluoti ėmė ir sukėlė tiek pavydo!
Taip, išbarimą, pasmerkimą jis pajuto,
Suardė ateitį! Argi taip lemta būtų?
Atėjo tik pagalbon toj minčių audroje
Mintis nusiramint paskelbtoj dvikovoje:
»Užmušti Grafą! nevidoną! jis sušuko,
Ar žūt pačiam!« Bet kam? atsakymo jam trūko.
Ir tas piktumas, kaip akimirkoj atėjo,
Taip išsisklaidė. Atgailaut jis vėl pradėjo.
Jis manė: »Jei iš tikro būtų tai teisinga,
Kad Grafas Zosę myli, tai ar išmintinga
Kliudyt? Tikrai, gal Grafas jaučia meilę tyrą
Prie Zosės? Gal jinai jį skyrė sau jau vyru?
Kokia teise galiu ardyt susituokimą
Ir pats bedalis ruošt jų laimės suirimą?«
Jau desperuoja, kur jam dingti, pats nežino.
Pabėgti greit – bet kur? Tik gal į kapinyną!
Sugniaužęs kumščią tad prie kaktos drūčiai laikė
Ir bėgdams į laukus tiesiog į kūdras taikė,
Kurios plačiai telkšojo. Jų žalsvoj mėlynėj
Akis įsmeigęs, godžiai traukė į krūtinę
Jų drėgną kvapą net į burną išsižiojęs;
Nusižudyti norą čia susigalvojo,
Nes širdyje, galvoj skausmai taip susipynė,
Jog net panūdo prisigirdyti dumblyne.
Bet Telimena, išvaizdą jo pastebėjus,
Pamanė, kad visaip čia pasibaigt galėjo,
Tad bėgo paskui, nors pikta, bet prisigirdyt
Neleisti ryžos, nes ji buvo geraširdė.
Jai gaila, kad jau Tadas kitą pamylėjo,
Nubausti geidė, bet žudyt jo nenorėjo.
Iškeltoms rankomis iš karto bėgo tyliai,
Paskui suriko: »Stok! na, myli, ar nemyli!
Važiuok sau, vesk! bet stok!« Bet jis į tai nebojo
Ir tik pasiekęs kūdrų krantą apsistojo!
Gal buvo lemta taip, bet iš to pačio šono
Atjojo Grafas, o džokejai sekė poną;
Bet apgaubtas nakties šviesumo ypatingo
Ir tos harmonijos orkestrų stebuklingos,
Tų chorų, kur kaip arfos skelbėsi Eolo
(Tik lenkų varlės groja taip gražiai ik šiolei),
Užmiršęs apie žygį, žirgą tuoj sulaikė
Ir tik pagauti kūdrų tonus ausį taikė.
Akis vadžiojo po laukus, dangaus skliautuose,
Gal rengės atvaizduot tai visa piešiniuose.
Tikrai, apylinkė visa labai vaizdinga!
Dvi kūdros, rodės, meilės sapnuose sustingo
Kaip du meilužiai: jų vienos viršuj matyti
Šviesa mėnulio, ji kaip žydinti mergytė;
Kita gi kiek tamsesnė, panaši vaikinui,
Kuriam plaukų pūkai jau veidą padabino.
Pirmajai aukso smiltys plakasi krantuose,
Lyg būt plaukai auksiniai, antrąją gi juosia
Supurę gluosniai, tankūs ir leini karklynai,
Abi gi kūdras supa pievų žaliumynai.
Iš jų dvi srovės bėga, ieško bendro kelio,
Į griovį puola ir sudaro ten upelį;
Nupuola, bet nenyksta, nes griovy tamsumą
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.