Ir bėgdams į laukus tiesiog į kūdras taikė,
Kurios plačiai telkšojo. Jų žalsvoj mėlynėj
Akis įsmeigęs, godžiai traukė į krūtinę
Jų drėgną kvapą net į burną išsižiojęs;
Nusižudyti norą čia susigalvojo,
Nes širdyje, galvoj skausmai taip susipynė,
Jog net panūdo prisigirdyti dumblyne.
Bet Telimena, išvaizdą jo pastebėjus,
Pamanė, kad visaip čia pasibaigt galėjo,
Tad bėgo paskui, nors pikta, bet prisigirdyt
Neleisti ryžos, nes ji buvo geraširdė.
Jai gaila, kad jau Tadas kitą pamylėjo,
Nubausti geidė, bet žudyt jo nenorėjo.
Iškeltoms rankomis iš karto bėgo tyliai,
Paskui suriko: »Stok! na, myli, ar nemyli!
Važiuok sau, vesk! bet stok!« Bet jis į tai nebojo
Ir tik pasiekęs kūdrų krantą apsistojo!
Gal buvo lemta taip, bet iš to pačio šono
Atjojo Grafas, o džokejai sekė poną;
Bet apgaubtas nakties šviesumo ypatingo
Ir tos harmonijos orkestrų stebuklingos,
Tų chorų, kur kaip arfos skelbėsi Eolo
(Tik lenkų varlės groja taip gražiai ik šiolei),
Užmiršęs apie žygį, žirgą tuoj sulaikė
Ir tik pagauti kūdrų tonus ausį taikė.
Akis vadžiojo po laukus, dangaus skliautuose,
Gal rengės atvaizduot tai visa piešiniuose.
Tikrai, apylinkė visa labai vaizdinga!
Dvi kūdros, rodės, meilės sapnuose sustingo
Kaip du meilužiai: jų vienos viršuj matyti
Šviesa mėnulio, ji kaip žydinti mergytė;
Kita gi kiek tamsesnė, panaši vaikinui,
Kuriam plaukų pūkai jau veidą padabino.
Pirmajai aukso smiltys plakasi krantuose,
Lyg būt plaukai auksiniai, antrąją gi juosia
Supurę gluosniai, tankūs ir leini karklynai,
Abi gi kūdras supa pievų žaliumynai.
Iš jų dvi srovės bėga, ieško bendro kelio,
Į griovį puola ir sudaro ten upelį;
Nupuola, bet nenyksta, nes griovy tamsumą
Bangų dabina mėnesėlio auksuotumas;
Vanduo srovelėmis ramiai tolyn keliauja,
Į sroveles gi mėnuo svaido pilna sauja
Vis spindulius, kurie žemai dar mirksi, rusi.
Pagriebęs neša juos tolyn vanduo skubusis,
Tai svaido vėl jų saujas mėnuo nuostabusis.
Manytum, kad pas kūdrą sėdi Svitezytė,
Ir į indelį kiaurą jos viena rankytė
Vis pilsto burtus, o kita iš prikyščiukės
Dabinti ima srovę aukso trupiniukais.
Toliau iš griovio jau ištrūkęs upeliukas
Visai nurimsta, bet tuojau į šoną sukas,
O viršumi ramių jo, mirgančių srovelių
Vis tiesias ta mėnulio mirganti švieselė.
Kaip tas žaltys, žemaičiams žinoma gyvatė,
Lyg rodos miega, lyg kas dedasi, nemato,
O šliaužia, nes čia auksu, sidabru čia žiba,
Ir štai pranyksta lapų, samanų gilybėj;
Taip tas upelis slėpėsi toliau alksnyne,
Kuris padangėj rodė juodąją tankynę,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Telimena bėga paskui Tadą prie kūdrų?
Rašiniui: Ironija
2. Kodėl Grafas, jodamas pulti Soplicovo, sustabdo žirgą prie kūdrų?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.