Ir biauriai taip meluoti! Padariau žvalgybą
Prie dėdės durų! Mat, tau Zosė, tas vaikutis
Į akį puolė! Tad niekingas, pasipūtęs
Jos sieki? Vos tik vieną vargšę suviliojai,
O tuoj jau naują auką sau susiieškojai!
Na, bėk, bet su tavim eis mano prakeikimas,
Ar lik, paskelbsiu tavo aš prasižengimą.
Kitur nevyks taip, kaip su manim nelaiminga!
Šalin! smerkiu! melagi, žmogau tu niekingas!«
Bajoras, dar Soplica, tokį užgavimą
Išgirdęs, sudrebėjo iš susikrimtimo,
Pabalo visas, kūnu šiurpuliai nuėjo,
Ir, taręs: »Kvaila!«, kojom smarkiai sutrepsėjo.
Nuėjo, bet tie baisūs žodžiai jį kankino,
Juos užtarnavęs jautė širdyje vaikinas;
Prieš Telimeną savo didžią kaltę jautė
Ir sąžinė už tai jį vertė atgailauti;
Tačiau dabar jis ja visai pasibiaurėjo.
O Zosė! juk prieš ją jis gėdytis turėjo.
Ta Zosė taip graži, maloni ir jaunutė!
Jei tik ne velnias, tai pati galėjo būti,
Juk dėdė piršo. Bet, nelaimė, jis paslydo,
Meluoti ėmė ir sukėlė tiek pavydo!
Taip, išbarimą, pasmerkimą jis pajuto,
Suardė ateitį! Argi taip lemta būtų?
Atėjo tik pagalbon toj minčių audroje
Mintis nusiramint paskelbtoj dvikovoje:
»Užmušti Grafą! nevidoną! jis sušuko,
Ar žūt pačiam!« Bet kam? atsakymo jam trūko.
Ir tas piktumas, kaip akimirkoj atėjo,
Taip išsisklaidė. Atgailaut jis vėl pradėjo.
Jis manė: »Jei iš tikro būtų tai teisinga,
Kad Grafas Zosę myli, tai ar išmintinga
Kliudyt? Tikrai, gal Grafas jaučia meilę tyrą
Prie Zosės? Gal jinai jį skyrė sau jau vyru?
Kokia teise galiu ardyt susituokimą
Ir pats bedalis ruošt jų laimės suirimą?«
Jau desperuoja, kur jam dingti, pats nežino.
Pabėgti greit – bet kur? Tik gal į kapinyną!
Sugniaužęs kumščią tad prie kaktos drūčiai laikė
Ir bėgdams į laukus tiesiog į kūdras taikė,
Kurios plačiai telkšojo. Jų žalsvoj mėlynėj
Akis įsmeigęs, godžiai traukė į krūtinę
Jų drėgną kvapą net į burną išsižiojęs;
Nusižudyti norą čia susigalvojo,
Nes širdyje, galvoj skausmai taip susipynė,
Jog net panūdo prisigirdyti dumblyne.
Bet Telimena, išvaizdą jo pastebėjus,
Pamanė, kad visaip čia pasibaigt galėjo,
Tad bėgo paskui, nors pikta, bet prisigirdyt
Neleisti ryžos, nes ji buvo geraširdė.
Jai gaila, kad jau Tadas kitą pamylėjo,
Nubausti geidė, bet žudyt jo nenorėjo.
Iškeltoms rankomis iš karto bėgo tyliai,
Paskui suriko: »Stok! na, myli, ar nemyli!
Važiuok sau, vesk! bet stok!« Bet jis į tai nebojo
Ir tik pasiekęs kūdrų krantą apsistojo!
Gal buvo lemta taip, bet iš to pačio šono
Atjojo Grafas, o džokejai sekė poną;
Bet apgaubtas nakties šviesumo ypatingo
Ir tos harmonijos orkestrų stebuklingos,
Tų chorų, kur kaip arfos skelbėsi Eolo
(Tik lenkų varlės groja taip gražiai ik šiolei),
Užmiršęs apie žygį, žirgą tuoj sulaikė
Ir tik pagauti kūdrų tonus ausį taikė.
Akis vadžiojo po laukus, dangaus skliautuose,
Gal rengės atvaizduot tai visa piešiniuose.
Tikrai, apylinkė visa labai vaizdinga!
Dvi kūdros, rodės, meilės sapnuose sustingo
Kaip du meilužiai: jų vienos viršuj matyti
Šviesa mėnulio, ji kaip žydinti mergytė;
Kita gi kiek tamsesnė, panaši vaikinui,
Kuriam plaukų pūkai jau veidą padabino.
Pirmajai aukso smiltys plakasi krantuose,
Lyg būt plaukai auksiniai, antrąją gi juosia
Supurę gluosniai, tankūs ir leini karklynai,
Abi gi kūdras supa pievų žaliumynai.
Iš jų dvi srovės bėga, ieško bendro kelio,
Į griovį puola ir sudaro ten upelį;
Nupuola, bet nenyksta, nes griovy tamsumą
Bangų dabina mėnesėlio auksuotumas;
Vanduo srovelėmis ramiai tolyn keliauja,
Į sroveles gi mėnuo svaido pilna sauja
Vis spindulius, kurie žemai dar mirksi, rusi.
Pagriebęs neša juos tolyn vanduo skubusis,
Tai svaido vėl jų saujas mėnuo nuostabusis.
Manytum, kad pas kūdrą sėdi Svitezytė,
Ir į indelį kiaurą jos viena rankytė
Vis pilsto burtus, o kita iš prikyščiukės
Dabinti ima srovę aukso trupiniukais.
Toliau iš griovio jau ištrūkęs upeliukas
Visai nurimsta, bet tuojau į šoną sukas,
O viršumi ramių jo, mirgančių srovelių
Vis tiesias ta mėnulio mirganti švieselė.
Kaip tas žaltys, žemaičiams žinoma gyvatė,
Lyg rodos miega, lyg kas dedasi, nemato,
O šliaužia, nes čia auksu, sidabru čia žiba,
Ir štai pranyksta lapų, samanų gilybėj;
Taip tas upelis slėpėsi toliau alksnyne,
Kuris padangėj rodė juodąją tankynę,
Kurioj atskirti medį akys neįstengia
Ir, rodos, lyg ten vėlės į padangę žengia.
Tarp kūdrų dviejų slepiasi malūnas senas,
Kurs, kaip globėjas, pažiūrėt tvarkos kretena
Į sodą; rūpi, ar globojamas vaikinas
Neglebėkščiuojas ten, tad eidams net grasina;
Taip tas malūnas savo samanotą veidą
Sujudino ir kumščias – girnas jau paleido,
Vos ratai jo dantuoti tik judėt pradėjo,
Tuoj kūdrų meilios kalbos jau nebeskambėjo,
Pažadino ir Grafą.
Grafas tuoj pažino
Pas kūdrą stovint Tadą, greit tad pavadino
Džokejus, šaukdamas: »Už ginklų! griebkit jįjį!«
Tuoj Tadas pasijuto jųjų viduryje,
Visi tuojau į dvarą zovada įjojo.
Sargai jau rėkia, žmonės kyla, šunes loja.
Pašoka greit Teisėjas ir kieme išvysta
Ginkluotą būrį, gal plėšikai? bet pažįsta
Tuoj Grafą. »Kas čia?« klausia. Grafas užsimoja
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Telimena bėga paskui Tadą prie kūdrų?
Rašiniui: Ironija
2. Kodėl Tadą po atsisveikinimo su Telimena graužia sąžinė, nors jis ir supyksta ant jos?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kai Telimena verkdama prašo jo „myliu“, Tadas prisiekia ją pamilęs, nors pats nežino, ar tikrai myli. Vos ji pasiūlo eiti prie altoriaus, jis atsisako vesti ir skuba išvykti. Tada Telimena, panaši į Medūzą, pavadina jį melagiu ir pareiškia, kad jis nusižiūrėjo Zosę. Tadas supyksta, bet jaučia tuos žodžius „užtarnavęs“: jis meluodamas žadėjo meilę. Todėl jam dabar bjauri Telimena, o prieš Zosę gėda.
Rašiniui: Ironija
3. Kodėl Grafas, jodamas pulti Soplicovo, sustabdo žirgą prie kūdrų?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.