Ponas Tadas317-322 psl. · apie 20 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas64% kūrinio
317 psl.

Ir biauriai taip meluoti! Padariau žvalgybą

Prie dėdės durų! Mat, tau Zosė, tas vaikutis

Į akį puolė! Tad niekingas, pasipūtęs

Jos sieki? Vos tik vieną vargšę suviliojai,

O tuoj jau naują auką sau susiieškojai!

Na, bėk, bet su tavim eis mano prakeikimas,

Ar lik, paskelbsiu tavo aš prasižengimą.

Kitur nevyks taip, kaip su manim nelaiminga!

Šalin! smerkiu! melagi, žmogau tu niekingas!«

Bajoras, dar Soplica, tokį užgavimą

Išgirdęs, sudrebėjo iš susikrimtimo,

Pabalo visas, kūnu šiurpuliai nuėjo,

Ir, taręs: »Kvaila!«, kojom smarkiai sutrepsėjo.

Nuėjo, bet tie baisūs žodžiai jį kankino,

Juos užtarnavęs jautė širdyje vaikinas;

Prieš Telimeną savo didžią kaltę jautė

Ir sąžinė už tai jį vertė atgailauti;

Tačiau dabar jis ja visai pasibiaurėjo.

O Zosė! juk prieš ją jis gėdytis turėjo.

Ta Zosė taip graži, maloni ir jaunutė!

318 psl.

Jei tik ne velnias, tai pati galėjo būti,

Juk dėdė piršo. Bet, nelaimė, jis paslydo,

Meluoti ėmė ir sukėlė tiek pavydo!

Taip, išbarimą, pasmerkimą jis pajuto,

Suardė ateitį! Argi taip lemta būtų?

Atėjo tik pagalbon toj minčių audroje

Mintis nusiramint paskelbtoj dvikovoje:

»Užmušti Grafą! nevidoną! jis sušuko,

Ar žūt pačiam!« Bet kam? atsakymo jam trūko.

Ir tas piktumas, kaip akimirkoj atėjo,

Taip išsisklaidė. Atgailaut jis vėl pradėjo.

Jis manė: »Jei iš tikro būtų tai teisinga,

Kad Grafas Zosę myli, tai ar išmintinga

Kliudyt? Tikrai, gal Grafas jaučia meilę tyrą

Prie Zosės? Gal jinai jį skyrė sau jau vyru?

Kokia teise galiu ardyt susituokimą

Ir pats bedalis ruošt jų laimės suirimą?«

Jau desperuoja, kur jam dingti, pats nežino.

Pabėgti greit – bet kur? Tik gal į kapinyną!

Sugniaužęs kumščią tad prie kaktos drūčiai laikė

319 psl.

Ir bėgdams į laukus tiesiog į kūdras taikė,

Kurios plačiai telkšojo. Jų žalsvoj mėlynėj

Akis įsmeigęs, godžiai traukė į krūtinę

Jų drėgną kvapą net į burną išsižiojęs;

Nusižudyti norą čia susigalvojo,

Nes širdyje, galvoj skausmai taip susipynė,

Jog net panūdo prisigirdyti dumblyne.

Bet Telimena, išvaizdą jo pastebėjus,

Pamanė, kad visaip čia pasibaigt galėjo,

Tad bėgo paskui, nors pikta, bet prisigirdyt

Neleisti ryžos, nes ji buvo geraširdė.

Jai gaila, kad jau Tadas kitą pamylėjo,

Nubausti geidė, bet žudyt jo nenorėjo.

Iškeltoms rankomis iš karto bėgo tyliai,

Paskui suriko: »Stok! na, myli, ar nemyli!

Važiuok sau, vesk! bet stok!« Bet jis į tai nebojo

Ir tik pasiekęs kūdrų krantą apsistojo!

Gal buvo lemta taip, bet iš to pačio šono

Atjojo Grafas, o džokejai sekė poną;

Bet apgaubtas nakties šviesumo ypatingo

320 psl.

Ir tos harmonijos orkestrų stebuklingos,

Tų chorų, kur kaip arfos skelbėsi Eolo

(Tik lenkų varlės groja taip gražiai ik šiolei),

Užmiršęs apie žygį, žirgą tuoj sulaikė

Ir tik pagauti kūdrų tonus ausį taikė.

Akis vadžiojo po laukus, dangaus skliautuose,

Gal rengės atvaizduot tai visa piešiniuose.

Tikrai, apylinkė visa labai vaizdinga!

Dvi kūdros, rodės, meilės sapnuose sustingo

Kaip du meilužiai: jų vienos viršuj matyti

Šviesa mėnulio, ji kaip žydinti mergytė;

Kita gi kiek tamsesnė, panaši vaikinui,

Kuriam plaukų pūkai jau veidą padabino.

Pirmajai aukso smiltys plakasi krantuose,

Lyg būt plaukai auksiniai, antrąją gi juosia

Supurę gluosniai, tankūs ir leini karklynai,

Abi gi kūdras supa pievų žaliumynai.

Iš jų dvi srovės bėga, ieško bendro kelio,

Į griovį puola ir sudaro ten upelį;

Nupuola, bet nenyksta, nes griovy tamsumą

321 psl.

Bangų dabina mėnesėlio auksuotumas;

Vanduo srovelėmis ramiai tolyn keliauja,

Į sroveles gi mėnuo svaido pilna sauja

Vis spindulius, kurie žemai dar mirksi, rusi.

Pagriebęs neša juos tolyn vanduo skubusis,

Tai svaido vėl jų saujas mėnuo nuostabusis.

Manytum, kad pas kūdrą sėdi Svitezytė,

Ir į indelį kiaurą jos viena rankytė

Vis pilsto burtus, o kita iš prikyščiukės

Dabinti ima srovę aukso trupiniukais.

Toliau iš griovio jau ištrūkęs upeliukas

Visai nurimsta, bet tuojau į šoną sukas,

O viršumi ramių jo, mirgančių srovelių

Vis tiesias ta mėnulio mirganti švieselė.

Kaip tas žaltys, žemaičiams žinoma gyvatė,

Lyg rodos miega, lyg kas dedasi, nemato,

O šliaužia, nes čia auksu, sidabru čia žiba,

Ir štai pranyksta lapų, samanų gilybėj;

Taip tas upelis slėpėsi toliau alksnyne,

Kuris padangėj rodė juodąją tankynę,

322 psl.

Kurioj atskirti medį akys neįstengia

Ir, rodos, lyg ten vėlės į padangę žengia.

Tarp kūdrų dviejų slepiasi malūnas senas,

Kurs, kaip globėjas, pažiūrėt tvarkos kretena

Į sodą; rūpi, ar globojamas vaikinas

Neglebėkščiuojas ten, tad eidams net grasina;

Taip tas malūnas savo samanotą veidą

Sujudino ir kumščias – girnas jau paleido,

Vos ratai jo dantuoti tik judėt pradėjo,

Tuoj kūdrų meilios kalbos jau nebeskambėjo,

Pažadino ir Grafą.

Grafas tuoj pažino

Pas kūdrą stovint Tadą, greit tad pavadino

Džokejus, šaukdamas: »Už ginklų! griebkit jįjį!«

Tuoj Tadas pasijuto jųjų viduryje,

Visi tuojau į dvarą zovada įjojo.

Sargai jau rėkia, žmonės kyla, šunes loja.

Pašoka greit Teisėjas ir kieme išvysta

Ginkluotą būrį, gal plėšikai? bet pažįsta

Tuoj Grafą. »Kas čia?« klausia. Grafas užsimoja

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Telimena bėga paskui Tadą prie kūdrų?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

2. Kodėl Tadą po atsisveikinimo su Telimena graužia sąžinė, nors jis ir supyksta ant jos?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kai Telimena verkdama prašo jo „myliu“, Tadas prisiekia ją pamilęs, nors pats nežino, ar tikrai myli. Vos ji pasiūlo eiti prie altoriaus, jis atsisako vesti ir skuba išvykti. Tada Telimena, panaši į Medūzą, pavadina jį melagiu ir pareiškia, kad jis nusižiūrėjo Zosę. Tadas supyksta, bet jaučia tuos žodžius „užtarnavęs“: jis meluodamas žadėjo meilę. Todėl jam dabar bjauri Telimena, o prieš Zosę gėda.

Rašiniui: Ironija

3. Kodėl Grafas, jodamas pulti Soplicovo, sustabdo žirgą prie kūdrų?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.