Ir tos harmonijos orkestrų stebuklingos,
Tų chorų, kur kaip arfos skelbėsi Eolo
(Tik lenkų varlės groja taip gražiai ik šiolei),
Užmiršęs apie žygį, žirgą tuoj sulaikė
Ir tik pagauti kūdrų tonus ausį taikė.
Akis vadžiojo po laukus, dangaus skliautuose,
Gal rengės atvaizduot tai visa piešiniuose.
Tikrai, apylinkė visa labai vaizdinga!
Dvi kūdros, rodės, meilės sapnuose sustingo
Kaip du meilužiai: jų vienos viršuj matyti
Šviesa mėnulio, ji kaip žydinti mergytė;
Kita gi kiek tamsesnė, panaši vaikinui,
Kuriam plaukų pūkai jau veidą padabino.
Pirmajai aukso smiltys plakasi krantuose,
Lyg būt plaukai auksiniai, antrąją gi juosia
Supurę gluosniai, tankūs ir leini karklynai,
Abi gi kūdras supa pievų žaliumynai.
Iš jų dvi srovės bėga, ieško bendro kelio,
Į griovį puola ir sudaro ten upelį;
Nupuola, bet nenyksta, nes griovy tamsumą
Bangų dabina mėnesėlio auksuotumas;
Vanduo srovelėmis ramiai tolyn keliauja,
Į sroveles gi mėnuo svaido pilna sauja
Vis spindulius, kurie žemai dar mirksi, rusi.
Pagriebęs neša juos tolyn vanduo skubusis,
Tai svaido vėl jų saujas mėnuo nuostabusis.
Manytum, kad pas kūdrą sėdi Svitezytė,
Ir į indelį kiaurą jos viena rankytė
Vis pilsto burtus, o kita iš prikyščiukės
Dabinti ima srovę aukso trupiniukais.
Toliau iš griovio jau ištrūkęs upeliukas
Visai nurimsta, bet tuojau į šoną sukas,
O viršumi ramių jo, mirgančių srovelių
Vis tiesias ta mėnulio mirganti švieselė.
Kaip tas žaltys, žemaičiams žinoma gyvatė,
Lyg rodos miega, lyg kas dedasi, nemato,
O šliaužia, nes čia auksu, sidabru čia žiba,
Ir štai pranyksta lapų, samanų gilybėj;
Taip tas upelis slėpėsi toliau alksnyne,
Kuris padangėj rodė juodąją tankynę,
Kurioj atskirti medį akys neįstengia
Ir, rodos, lyg ten vėlės į padangę žengia.
Tarp kūdrų dviejų slepiasi malūnas senas,
Kurs, kaip globėjas, pažiūrėt tvarkos kretena
Į sodą; rūpi, ar globojamas vaikinas
Neglebėkščiuojas ten, tad eidams net grasina;
Taip tas malūnas savo samanotą veidą
Sujudino ir kumščias – girnas jau paleido,
Vos ratai jo dantuoti tik judėt pradėjo,
Tuoj kūdrų meilios kalbos jau nebeskambėjo,
Pažadino ir Grafą.
Grafas tuoj pažino
Pas kūdrą stovint Tadą, greit tad pavadino
Džokejus, šaukdamas: »Už ginklų! griebkit jįjį!«
Tuoj Tadas pasijuto jųjų viduryje,
Visi tuojau į dvarą zovada įjojo.
Sargai jau rėkia, žmonės kyla, šunes loja.
Pašoka greit Teisėjas ir kieme išvysta
Ginkluotą būrį, gal plėšikai? bet pažįsta
Tuoj Grafą. »Kas čia?« klausia. Grafas užsimoja
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.