Ponas Tadas320-322 psl. · apie 10 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas64% kūrinio
320 psl.

Ir tos harmonijos orkestrų stebuklingos,

Tų chorų, kur kaip arfos skelbėsi Eolo

(Tik lenkų varlės groja taip gražiai ik šiolei),

Užmiršęs apie žygį, žirgą tuoj sulaikė

Ir tik pagauti kūdrų tonus ausį taikė.

Akis vadžiojo po laukus, dangaus skliautuose,

Gal rengės atvaizduot tai visa piešiniuose.

Tikrai, apylinkė visa labai vaizdinga!

Dvi kūdros, rodės, meilės sapnuose sustingo

Kaip du meilužiai: jų vienos viršuj matyti

Šviesa mėnulio, ji kaip žydinti mergytė;

Kita gi kiek tamsesnė, panaši vaikinui,

Kuriam plaukų pūkai jau veidą padabino.

Pirmajai aukso smiltys plakasi krantuose,

Lyg būt plaukai auksiniai, antrąją gi juosia

Supurę gluosniai, tankūs ir leini karklynai,

Abi gi kūdras supa pievų žaliumynai.

Iš jų dvi srovės bėga, ieško bendro kelio,

Į griovį puola ir sudaro ten upelį;

Nupuola, bet nenyksta, nes griovy tamsumą

321 psl.

Bangų dabina mėnesėlio auksuotumas;

Vanduo srovelėmis ramiai tolyn keliauja,

Į sroveles gi mėnuo svaido pilna sauja

Vis spindulius, kurie žemai dar mirksi, rusi.

Pagriebęs neša juos tolyn vanduo skubusis,

Tai svaido vėl jų saujas mėnuo nuostabusis.

Manytum, kad pas kūdrą sėdi Svitezytė,

Ir į indelį kiaurą jos viena rankytė

Vis pilsto burtus, o kita iš prikyščiukės

Dabinti ima srovę aukso trupiniukais.

Toliau iš griovio jau ištrūkęs upeliukas

Visai nurimsta, bet tuojau į šoną sukas,

O viršumi ramių jo, mirgančių srovelių

Vis tiesias ta mėnulio mirganti švieselė.

Kaip tas žaltys, žemaičiams žinoma gyvatė,

Lyg rodos miega, lyg kas dedasi, nemato,

O šliaužia, nes čia auksu, sidabru čia žiba,

Ir štai pranyksta lapų, samanų gilybėj;

Taip tas upelis slėpėsi toliau alksnyne,

Kuris padangėj rodė juodąją tankynę,

322 psl.

Kurioj atskirti medį akys neįstengia

Ir, rodos, lyg ten vėlės į padangę žengia.

Tarp kūdrų dviejų slepiasi malūnas senas,

Kurs, kaip globėjas, pažiūrėt tvarkos kretena

Į sodą; rūpi, ar globojamas vaikinas

Neglebėkščiuojas ten, tad eidams net grasina;

Taip tas malūnas savo samanotą veidą

Sujudino ir kumščias – girnas jau paleido,

Vos ratai jo dantuoti tik judėt pradėjo,

Tuoj kūdrų meilios kalbos jau nebeskambėjo,

Pažadino ir Grafą.

Grafas tuoj pažino

Pas kūdrą stovint Tadą, greit tad pavadino

Džokejus, šaukdamas: »Už ginklų! griebkit jįjį!«

Tuoj Tadas pasijuto jųjų viduryje,

Visi tuojau į dvarą zovada įjojo.

Sargai jau rėkia, žmonės kyla, šunes loja.

Pašoka greit Teisėjas ir kieme išvysta

Ginkluotą būrį, gal plėšikai? bet pažįsta

Tuoj Grafą. »Kas čia?« klausia. Grafas užsimoja

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.