Bangų dabina mėnesėlio auksuotumas;
Vanduo srovelėmis ramiai tolyn keliauja,
Į sroveles gi mėnuo svaido pilna sauja
Vis spindulius, kurie žemai dar mirksi, rusi.
Pagriebęs neša juos tolyn vanduo skubusis,
Tai svaido vėl jų saujas mėnuo nuostabusis.
Manytum, kad pas kūdrą sėdi Svitezytė,
Ir į indelį kiaurą jos viena rankytė
Vis pilsto burtus, o kita iš prikyščiukės
Dabinti ima srovę aukso trupiniukais.
Toliau iš griovio jau ištrūkęs upeliukas
Visai nurimsta, bet tuojau į šoną sukas,
O viršumi ramių jo, mirgančių srovelių
Vis tiesias ta mėnulio mirganti švieselė.
Kaip tas žaltys, žemaičiams žinoma gyvatė,
Lyg rodos miega, lyg kas dedasi, nemato,
O šliaužia, nes čia auksu, sidabru čia žiba,
Ir štai pranyksta lapų, samanų gilybėj;
Taip tas upelis slėpėsi toliau alksnyne,
Kuris padangėj rodė juodąją tankynę,
Kurioj atskirti medį akys neįstengia
Ir, rodos, lyg ten vėlės į padangę žengia.
Tarp kūdrų dviejų slepiasi malūnas senas,
Kurs, kaip globėjas, pažiūrėt tvarkos kretena
Į sodą; rūpi, ar globojamas vaikinas
Neglebėkščiuojas ten, tad eidams net grasina;
Taip tas malūnas savo samanotą veidą
Sujudino ir kumščias – girnas jau paleido,
Vos ratai jo dantuoti tik judėt pradėjo,
Tuoj kūdrų meilios kalbos jau nebeskambėjo,
Pažadino ir Grafą.
Grafas tuoj pažino
Pas kūdrą stovint Tadą, greit tad pavadino
Džokejus, šaukdamas: »Už ginklų! griebkit jįjį!«
Tuoj Tadas pasijuto jųjų viduryje,
Visi tuojau į dvarą zovada įjojo.
Sargai jau rėkia, žmonės kyla, šunes loja.
Pašoka greit Teisėjas ir kieme išvysta
Ginkluotą būrį, gal plėšikai? bet pažįsta
Tuoj Grafą. »Kas čia?« klausia. Grafas užsimoja
Kalaviju, bet prieš beginklį tuoj sustoja.
»Soplica! tarė, prieše giminės manosios,
Atsiskaitysi iš senosios ir naujosios
Man praeities už turtų mano pagrobimą,
Pirmiausia gi už vardo mano įžeidimą!«
Bet čia stebėdamos žegnojasi Teisėjas:
»Na, Vardan Tėvo! tpfu! Pons Grafe Geradėjau!
Na, dievaži, ar tinka Tamstos prigimimui,
Išauklėjimui ir pasaulyje reiškimui
Užpult? Užgauti nesiduosiu!« Bet džiokejai
Gerai ginkluoti supo iš šalių Teisėją;
Iš tolo būdams Voiskis rankoj peilį laikė
Ir Grafui į akis žiūrėdamas jau taikė.
Jau rengtasi kovot, bet nedavė Teisėjas,
Nes pervėlu jau buvo, naujas priešas ėjo:
Jau šūvis pasigirdo artimam alksnyne!
Žirgų jau kojos tiltu darė sutartinę
Ir tūkstančiai balsų: »Soplicą pulti!« šaukė.
Atsiminė Teisėjas, kaip Gervazas laukė
To balso. Grafas tarė: »Pasiduok, Teisėjau,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.