Kurioj atskirti medį akys neįstengia
Ir, rodos, lyg ten vėlės į padangę žengia.
Tarp kūdrų dviejų slepiasi malūnas senas,
Kurs, kaip globėjas, pažiūrėt tvarkos kretena
Į sodą; rūpi, ar globojamas vaikinas
Neglebėkščiuojas ten, tad eidams net grasina;
Taip tas malūnas savo samanotą veidą
Sujudino ir kumščias – girnas jau paleido,
Vos ratai jo dantuoti tik judėt pradėjo,
Tuoj kūdrų meilios kalbos jau nebeskambėjo,
Pažadino ir Grafą.
Grafas tuoj pažino
Pas kūdrą stovint Tadą, greit tad pavadino
Džokejus, šaukdamas: »Už ginklų! griebkit jįjį!«
Tuoj Tadas pasijuto jųjų viduryje,
Visi tuojau į dvarą zovada įjojo.
Sargai jau rėkia, žmonės kyla, šunes loja.
Pašoka greit Teisėjas ir kieme išvysta
Ginkluotą būrį, gal plėšikai? bet pažįsta
Tuoj Grafą. »Kas čia?« klausia. Grafas užsimoja
Kalaviju, bet prieš beginklį tuoj sustoja.
»Soplica! tarė, prieše giminės manosios,
Atsiskaitysi iš senosios ir naujosios
Man praeities už turtų mano pagrobimą,
Pirmiausia gi už vardo mano įžeidimą!«
Bet čia stebėdamos žegnojasi Teisėjas:
»Na, Vardan Tėvo! tpfu! Pons Grafe Geradėjau!
Na, dievaži, ar tinka Tamstos prigimimui,
Išauklėjimui ir pasaulyje reiškimui
Užpult? Užgauti nesiduosiu!« Bet džiokejai
Gerai ginkluoti supo iš šalių Teisėją;
Iš tolo būdams Voiskis rankoj peilį laikė
Ir Grafui į akis žiūrėdamas jau taikė.
Jau rengtasi kovot, bet nedavė Teisėjas,
Nes pervėlu jau buvo, naujas priešas ėjo:
Jau šūvis pasigirdo artimam alksnyne!
Žirgų jau kojos tiltu darė sutartinę
Ir tūkstančiai balsų: »Soplicą pulti!« šaukė.
Atsiminė Teisėjas, kaip Gervazas laukė
To balso. Grafas tarė: »Pasiduok, Teisėjau,
Nes mūs čia daug, tuoj bus ir mano padėjėjai«.
Asesorius pribėgęs šaukė: »Areštuoju
Jo Imperatoriaus Galios vardu aukštuoju.
Nurimk, pons Grafe, nes kariai tuoj gal atkakti!
Žinai Pons, kad tasai, kurs drįsta pulti naktį,
Įstatymas juk tūkstantis du šimtai mini,
Kad...« Grafo smūgis čia ant žemęs jį parskynė.
Asesorius į dilgėles staiga pargriuvo,
Visi pamanė, kad jis sužeistas, ar žuvo.
»Matau, Teisėjas tarė, užpuolimą lemia«.
Visi pabūgo, – o parpuolusi ant žemės
Labiausiai verkė Zosė pas Teisėjo kojas,
Kaip vaiks spilkutėms žydų badomas vaitoja.
Tuo tarpu Telimena tarp žirgų įsmuko
Ir lauždama rankas į Grafą atsisuko:
»Del savo vardo! – leido balsą išgąstingą,
Paleidus plaukus, akys, rodės, lyg sustingo. –
»Del visa šventa prašom puolusios ant kelių!
Ar drįsi atsakyt šauksmams ponių, panelių?
Beširdi, mus pirmiau turi tad nužudyti!«
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Asesorius bando sustabdyti užpuolimą ir ką tai rodo apie caro valdžios galią tą naktį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Asesorius šaukia, kad suima Grafą imperatoriaus vardu, gąsdina kariais ir įstatymu apie naktinius užpuolimus. Grafas jam smogia, ir Asesorius krenta į dilgėles. Teisėjas supranta, kad tai užpuolimas, Zosė verkia prie jo kojų, o Telimena puola maldauti Grafo. Caro valdžios vardas užpuolikų nesulaiko: tą naktį sprendžia jėga.
Rašiniui: Istorija
2. Kodėl Grafas, jodamas pulti Soplicovo, sustabdo žirgą prie kūdrų?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.