Kalaviju, bet prieš beginklį tuoj sustoja.
»Soplica! tarė, prieše giminės manosios,
Atsiskaitysi iš senosios ir naujosios
Man praeities už turtų mano pagrobimą,
Pirmiausia gi už vardo mano įžeidimą!«
Bet čia stebėdamos žegnojasi Teisėjas:
»Na, Vardan Tėvo! tpfu! Pons Grafe Geradėjau!
Na, dievaži, ar tinka Tamstos prigimimui,
Išauklėjimui ir pasaulyje reiškimui
Užpult? Užgauti nesiduosiu!« Bet džiokejai
Gerai ginkluoti supo iš šalių Teisėją;
Iš tolo būdams Voiskis rankoj peilį laikė
Ir Grafui į akis žiūrėdamas jau taikė.
Jau rengtasi kovot, bet nedavė Teisėjas,
Nes pervėlu jau buvo, naujas priešas ėjo:
Jau šūvis pasigirdo artimam alksnyne!
Žirgų jau kojos tiltu darė sutartinę
Ir tūkstančiai balsų: »Soplicą pulti!« šaukė.
Atsiminė Teisėjas, kaip Gervazas laukė
To balso. Grafas tarė: »Pasiduok, Teisėjau,
Nes mūs čia daug, tuoj bus ir mano padėjėjai«.
Asesorius pribėgęs šaukė: »Areštuoju
Jo Imperatoriaus Galios vardu aukštuoju.
Nurimk, pons Grafe, nes kariai tuoj gal atkakti!
Žinai Pons, kad tasai, kurs drįsta pulti naktį,
Įstatymas juk tūkstantis du šimtai mini,
Kad...« Grafo smūgis čia ant žemęs jį parskynė.
Asesorius į dilgėles staiga pargriuvo,
Visi pamanė, kad jis sužeistas, ar žuvo.
»Matau, Teisėjas tarė, užpuolimą lemia«.
Visi pabūgo, – o parpuolusi ant žemės
Labiausiai verkė Zosė pas Teisėjo kojas,
Kaip vaiks spilkutėms žydų badomas vaitoja.
Tuo tarpu Telimena tarp žirgų įsmuko
Ir lauždama rankas į Grafą atsisuko:
»Del savo vardo! – leido balsą išgąstingą,
Paleidus plaukus, akys, rodės, lyg sustingo. –
»Del visa šventa prašom puolusios ant kelių!
Ar drįsi atsakyt šauksmams ponių, panelių?
Beširdi, mus pirmiau turi tad nužudyti!«
Apalpus griuvo. – Grafas griebės ją laikyti,
Sumišęs ir nusistebėjęs šita scena:
»Ne, pana Zofija ir pana Telimena,
Pasakė, kardas šis beginklių nekankina,
Tik bus belaisviais mano Soplicų šeimyna.
Italuos taip dariau, turėdams žygį tokį,
Kai ėmėme Sicilijoj Birbante-rokką,
Kai paėmiau stovyklą nuožmiąją plėšikų,
Ginkluotus išmušiau, kiti gyvi paliko,
Jie ėjo paskui ir triumfą man dabino,
Paskui pas Etną tik pakorėm juos kalnyne«.
Tame Soplicų laimė buvo kuo didžiausia,
Kad Grafas su džokejais buvo ant geriausių
Žirgų ir kad bajorai buvo kiek pairę,
Ir juos paliko Grafas gan toli ten girioj,
Džiokejų gi būrys klusnus gan susidarė,
Tai buvo lyg kariuomenė jau reguliarė,
Bajorai gi dar laikės papročių senųjų,
Tad priešus kardavo karingai ant greitųjų.
Atvėsti Grafas spėjo po visų piktumų
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.