Nes mūs čia daug, tuoj bus ir mano padėjėjai«.
Asesorius pribėgęs šaukė: »Areštuoju
Jo Imperatoriaus Galios vardu aukštuoju.
Nurimk, pons Grafe, nes kariai tuoj gal atkakti!
Žinai Pons, kad tasai, kurs drįsta pulti naktį,
Įstatymas juk tūkstantis du šimtai mini,
Kad...« Grafo smūgis čia ant žemęs jį parskynė.
Asesorius į dilgėles staiga pargriuvo,
Visi pamanė, kad jis sužeistas, ar žuvo.
»Matau, Teisėjas tarė, užpuolimą lemia«.
Visi pabūgo, – o parpuolusi ant žemės
Labiausiai verkė Zosė pas Teisėjo kojas,
Kaip vaiks spilkutėms žydų badomas vaitoja.
Tuo tarpu Telimena tarp žirgų įsmuko
Ir lauždama rankas į Grafą atsisuko:
»Del savo vardo! – leido balsą išgąstingą,
Paleidus plaukus, akys, rodės, lyg sustingo. –
»Del visa šventa prašom puolusios ant kelių!
Ar drįsi atsakyt šauksmams ponių, panelių?
Beširdi, mus pirmiau turi tad nužudyti!«
Apalpus griuvo. – Grafas griebės ją laikyti,
Sumišęs ir nusistebėjęs šita scena:
»Ne, pana Zofija ir pana Telimena,
Pasakė, kardas šis beginklių nekankina,
Tik bus belaisviais mano Soplicų šeimyna.
Italuos taip dariau, turėdams žygį tokį,
Kai ėmėme Sicilijoj Birbante-rokką,
Kai paėmiau stovyklą nuožmiąją plėšikų,
Ginkluotus išmušiau, kiti gyvi paliko,
Jie ėjo paskui ir triumfą man dabino,
Paskui pas Etną tik pakorėm juos kalnyne«.
Tame Soplicų laimė buvo kuo didžiausia,
Kad Grafas su džokejais buvo ant geriausių
Žirgų ir kad bajorai buvo kiek pairę,
Ir juos paliko Grafas gan toli ten girioj,
Džiokejų gi būrys klusnus gan susidarė,
Tai buvo lyg kariuomenė jau reguliarė,
Bajorai gi dar laikės papročių senųjų,
Tad priešus kardavo karingai ant greitųjų.
Atvėsti Grafas spėjo po visų piktumų
Ir ryžos baigti kovą be didžių žiaurumų.
Tad giminę Soplicų liepė uždaryti
Dvare ir dar sargybą, saugot, pristatyti.
Jau »Pult Soplicą!« girdisi. Bajorai urmu
Apsupę dvarą, paima jį greitai šturmu,
Nes vadas suimtas ir įgula iškrikus;
Bet pergalėtojai juk kautis čia atvyko.
Tad ieško priešo; rūmuos jau sargyba buvo,
Tai bastos po palivarkus ir po virtuvę. –
Ten puodai, valgių kvapas ir ugnis prigesus,
Ir šunes kaulus jau tarpu savęs tik tąsos.
Kariams tuoj mintys keičias, daros kitas ūpas,
Piktumas tyla, valgis daugeliui jau rūpi.
Juk šiandien maršas ir seimelis net įvyko,
Tad »Valgyt! valgyti!« visi kartu suriko;
Kiti dar šaukė: »Gerti! gerti!« Taip bajorai
Kartojo: gerti, valgyt, lyg tau būtų choras.
Ir atsirado, kaip sutartinuos aiduose,
Ir noras gert, ir noras valgyti pilvuose.
Vos spėta tik šį balsą armijai paduoti,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.