Apalpus griuvo. – Grafas griebės ją laikyti,
Sumišęs ir nusistebėjęs šita scena:
»Ne, pana Zofija ir pana Telimena,
Pasakė, kardas šis beginklių nekankina,
Tik bus belaisviais mano Soplicų šeimyna.
Italuos taip dariau, turėdams žygį tokį,
Kai ėmėme Sicilijoj Birbante-rokką,
Kai paėmiau stovyklą nuožmiąją plėšikų,
Ginkluotus išmušiau, kiti gyvi paliko,
Jie ėjo paskui ir triumfą man dabino,
Paskui pas Etną tik pakorėm juos kalnyne«.
Tame Soplicų laimė buvo kuo didžiausia,
Kad Grafas su džokejais buvo ant geriausių
Žirgų ir kad bajorai buvo kiek pairę,
Ir juos paliko Grafas gan toli ten girioj,
Džiokejų gi būrys klusnus gan susidarė,
Tai buvo lyg kariuomenė jau reguliarė,
Bajorai gi dar laikės papročių senųjų,
Tad priešus kardavo karingai ant greitųjų.
Atvėsti Grafas spėjo po visų piktumų
Ir ryžos baigti kovą be didžių žiaurumų.
Tad giminę Soplicų liepė uždaryti
Dvare ir dar sargybą, saugot, pristatyti.
Jau »Pult Soplicą!« girdisi. Bajorai urmu
Apsupę dvarą, paima jį greitai šturmu,
Nes vadas suimtas ir įgula iškrikus;
Bet pergalėtojai juk kautis čia atvyko.
Tad ieško priešo; rūmuos jau sargyba buvo,
Tai bastos po palivarkus ir po virtuvę. –
Ten puodai, valgių kvapas ir ugnis prigesus,
Ir šunes kaulus jau tarpu savęs tik tąsos.
Kariams tuoj mintys keičias, daros kitas ūpas,
Piktumas tyla, valgis daugeliui jau rūpi.
Juk šiandien maršas ir seimelis net įvyko,
Tad »Valgyt! valgyti!« visi kartu suriko;
Kiti dar šaukė: »Gerti! gerti!« Taip bajorai
Kartojo: gerti, valgyt, lyg tau būtų choras.
Ir atsirado, kaip sutartinuos aiduose,
Ir noras gert, ir noras valgyti pilvuose.
Vos spėta tik šį balsą armijai paduoti,
Visi tuoj pasiryžo apsifuražuoti.
Gervazas kambarius Teisėjo jau pasiekė,
Bet teko trauktis, nes tenai neleido nieko
Sargyba; tad nestengdams priešo tuoj nukauti,
Sumanė Grafui nors kitaip pasitarnauti.
Pažino teisę jis ir papročius senuosius,
Tad nor užtikrint Grafui tuos turtus naujuosius
Legaliai ir formaliai; Šauklio ieško, šaukia,
O radęs jį tuoj iš užukrosnio ištraukia,
Tvirtai nutvėręs jį į kiemą taračkina
Ir pirm pradėdams kalbą peiliuku grasina:
Šaukly, pons Grafas drįsta pono paprašyti,
Kad Tamsta teiktumeis bajorams paskaityti
Tuoj Grafo intromisiją į šitą pilį,
Soplicų dvarą ir paskelbtum visą bylą
Kaip reik: cum laucis, giris et cum ribiebus,
Kaimietibus, vaitietis et omnibus rebus,
Et quibusdam aliis. Kaip žinai, taip loki! –
Tik neapleisk!« »Pons Raktininke, dar sustoki! –
Protazas drąsiai tarė, – visa padarysiu,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.