Bangų dabina mėnesėlio auksuotumas;
Vanduo srovelėmis ramiai tolyn keliauja,
Į sroveles gi mėnuo svaido pilna sauja
Vis spindulius, kurie žemai dar mirksi, rusi.
Pagriebęs neša juos tolyn vanduo skubusis,
Tai svaido vėl jų saujas mėnuo nuostabusis.
Manytum, kad pas kūdrą sėdi Svitezytė,
Ir į indelį kiaurą jos viena rankytė
Vis pilsto burtus, o kita iš prikyščiukės
Dabinti ima srovę aukso trupiniukais.
Toliau iš griovio jau ištrūkęs upeliukas
Visai nurimsta, bet tuojau į šoną sukas,
O viršumi ramių jo, mirgančių srovelių
Vis tiesias ta mėnulio mirganti švieselė.
Kaip tas žaltys, žemaičiams žinoma gyvatė,
Lyg rodos miega, lyg kas dedasi, nemato,
O šliaužia, nes čia auksu, sidabru čia žiba,
Ir štai pranyksta lapų, samanų gilybėj;
Taip tas upelis slėpėsi toliau alksnyne,
Kuris padangėj rodė juodąją tankynę,
Kurioj atskirti medį akys neįstengia
Ir, rodos, lyg ten vėlės į padangę žengia.
Tarp kūdrų dviejų slepiasi malūnas senas,
Kurs, kaip globėjas, pažiūrėt tvarkos kretena
Į sodą; rūpi, ar globojamas vaikinas
Neglebėkščiuojas ten, tad eidams net grasina;
Taip tas malūnas savo samanotą veidą
Sujudino ir kumščias – girnas jau paleido,
Vos ratai jo dantuoti tik judėt pradėjo,
Tuoj kūdrų meilios kalbos jau nebeskambėjo,
Pažadino ir Grafą.
Grafas tuoj pažino
Pas kūdrą stovint Tadą, greit tad pavadino
Džokejus, šaukdamas: »Už ginklų! griebkit jįjį!«
Tuoj Tadas pasijuto jųjų viduryje,
Visi tuojau į dvarą zovada įjojo.
Sargai jau rėkia, žmonės kyla, šunes loja.
Pašoka greit Teisėjas ir kieme išvysta
Ginkluotą būrį, gal plėšikai? bet pažįsta
Tuoj Grafą. »Kas čia?« klausia. Grafas užsimoja
Kalaviju, bet prieš beginklį tuoj sustoja.
»Soplica! tarė, prieše giminės manosios,
Atsiskaitysi iš senosios ir naujosios
Man praeities už turtų mano pagrobimą,
Pirmiausia gi už vardo mano įžeidimą!«
Bet čia stebėdamos žegnojasi Teisėjas:
»Na, Vardan Tėvo! tpfu! Pons Grafe Geradėjau!
Na, dievaži, ar tinka Tamstos prigimimui,
Išauklėjimui ir pasaulyje reiškimui
Užpult? Užgauti nesiduosiu!« Bet džiokejai
Gerai ginkluoti supo iš šalių Teisėją;
Iš tolo būdams Voiskis rankoj peilį laikė
Ir Grafui į akis žiūrėdamas jau taikė.
Jau rengtasi kovot, bet nedavė Teisėjas,
Nes pervėlu jau buvo, naujas priešas ėjo:
Jau šūvis pasigirdo artimam alksnyne!
Žirgų jau kojos tiltu darė sutartinę
Ir tūkstančiai balsų: »Soplicą pulti!« šaukė.
Atsiminė Teisėjas, kaip Gervazas laukė
To balso. Grafas tarė: »Pasiduok, Teisėjau,
Nes mūs čia daug, tuoj bus ir mano padėjėjai«.
Asesorius pribėgęs šaukė: »Areštuoju
Jo Imperatoriaus Galios vardu aukštuoju.
Nurimk, pons Grafe, nes kariai tuoj gal atkakti!
Žinai Pons, kad tasai, kurs drįsta pulti naktį,
Įstatymas juk tūkstantis du šimtai mini,
Kad...« Grafo smūgis čia ant žemęs jį parskynė.
Asesorius į dilgėles staiga pargriuvo,
Visi pamanė, kad jis sužeistas, ar žuvo.
»Matau, Teisėjas tarė, užpuolimą lemia«.
Visi pabūgo, – o parpuolusi ant žemės
Labiausiai verkė Zosė pas Teisėjo kojas,
Kaip vaiks spilkutėms žydų badomas vaitoja.
Tuo tarpu Telimena tarp žirgų įsmuko
Ir lauždama rankas į Grafą atsisuko:
»Del savo vardo! – leido balsą išgąstingą,
Paleidus plaukus, akys, rodės, lyg sustingo. –
»Del visa šventa prašom puolusios ant kelių!
Ar drįsi atsakyt šauksmams ponių, panelių?
Beširdi, mus pirmiau turi tad nužudyti!«
Apalpus griuvo. – Grafas griebės ją laikyti,
Sumišęs ir nusistebėjęs šita scena:
»Ne, pana Zofija ir pana Telimena,
Pasakė, kardas šis beginklių nekankina,
Tik bus belaisviais mano Soplicų šeimyna.
Italuos taip dariau, turėdams žygį tokį,
Kai ėmėme Sicilijoj Birbante-rokką,
Kai paėmiau stovyklą nuožmiąją plėšikų,
Ginkluotus išmušiau, kiti gyvi paliko,
Jie ėjo paskui ir triumfą man dabino,
Paskui pas Etną tik pakorėm juos kalnyne«.
Tame Soplicų laimė buvo kuo didžiausia,
Kad Grafas su džokejais buvo ant geriausių
Žirgų ir kad bajorai buvo kiek pairę,
Ir juos paliko Grafas gan toli ten girioj,
Džiokejų gi būrys klusnus gan susidarė,
Tai buvo lyg kariuomenė jau reguliarė,
Bajorai gi dar laikės papročių senųjų,
Tad priešus kardavo karingai ant greitųjų.
Atvėsti Grafas spėjo po visų piktumų
Ir ryžos baigti kovą be didžių žiaurumų.
Tad giminę Soplicų liepė uždaryti
Dvare ir dar sargybą, saugot, pristatyti.
Jau »Pult Soplicą!« girdisi. Bajorai urmu
Apsupę dvarą, paima jį greitai šturmu,
Nes vadas suimtas ir įgula iškrikus;
Bet pergalėtojai juk kautis čia atvyko.
Tad ieško priešo; rūmuos jau sargyba buvo,
Tai bastos po palivarkus ir po virtuvę. –
Ten puodai, valgių kvapas ir ugnis prigesus,
Ir šunes kaulus jau tarpu savęs tik tąsos.
Kariams tuoj mintys keičias, daros kitas ūpas,
Piktumas tyla, valgis daugeliui jau rūpi.
Juk šiandien maršas ir seimelis net įvyko,
Tad »Valgyt! valgyti!« visi kartu suriko;
Kiti dar šaukė: »Gerti! gerti!« Taip bajorai
Kartojo: gerti, valgyt, lyg tau būtų choras.
Ir atsirado, kaip sutartinuos aiduose,
Ir noras gert, ir noras valgyti pilvuose.
Vos spėta tik šį balsą armijai paduoti,
Visi tuoj pasiryžo apsifuražuoti.
Gervazas kambarius Teisėjo jau pasiekė,
Bet teko trauktis, nes tenai neleido nieko
Sargyba; tad nestengdams priešo tuoj nukauti,
Sumanė Grafui nors kitaip pasitarnauti.
Pažino teisę jis ir papročius senuosius,
Tad nor užtikrint Grafui tuos turtus naujuosius
Legaliai ir formaliai; Šauklio ieško, šaukia,
O radęs jį tuoj iš užukrosnio ištraukia,
Tvirtai nutvėręs jį į kiemą taračkina
Ir pirm pradėdams kalbą peiliuku grasina:
Šaukly, pons Grafas drįsta pono paprašyti,
Kad Tamsta teiktumeis bajorams paskaityti
Tuoj Grafo intromisiją į šitą pilį,
Soplicų dvarą ir paskelbtum visą bylą
Kaip reik: cum laucis, giris et cum ribiebus,
Kaimietibus, vaitietis et omnibus rebus,
Et quibusdam aliis. Kaip žinai, taip loki! –
Tik neapleisk!« »Pons Raktininke, dar sustoki! –
Protazas drąsiai tarė, – visa padarysiu,
Įsakymą man duotą noriai paskaitysiu,
Bet perspėju: įstatymas neturi galios,
Jei prievarta paskelbtas naktį, ne iš valios«.
»Kur, tarė Raktininkas, prievarta, Tamstele?
Prašau gražiai, o jei tamsu, tai tuoj, įskėlęs
Ugnies aš peiliuku, pašviesiu ant patyčių,
Ir Tamstai bus šviesu, kaip dešimty bažnyčių«.
Šauklys čia tarė: »Gervazėli, kam burnoti?
Esu Šauklys, ne mano reikalas galvoti?
Juk žinoma, kad Šauklį pusės tik paprašo,
Diktuoja jam ką nor, jis skelbia ir užrašo.
Šauklys atstovas teisės, o tokių nebaudžia;
Tad nežinau, kodel tik man laisvam būt draudžiat.
Rašyčiau aktą, tik žibinto nėr lig šiolei,
Dabar turiu visiems paskelbt: Nurimkit, Broliai!«
O kad garsiau būt, nužiūrėjęs rąstų krūvą
(Pas sodą, paliai statinius tie rąstai džiūvo),
Ant jų užšoko, ir lyg vėjas būt nupūtęs,
Pranyko. Girdi, kad kopūstuose jo būta,
Jau mato tarp tamsių kanapių galvą jojo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Asesorius bando sustabdyti užpuolimą ir ką tai rodo apie caro valdžios galią tą naktį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Asesorius šaukia, kad suima Grafą imperatoriaus vardu, gąsdina kariais ir įstatymu apie naktinius užpuolimus. Grafas jam smogia, ir Asesorius krenta į dilgėles. Teisėjas supranta, kad tai užpuolimas, Zosė verkia prie jo kojų, o Telimena puola maldauti Grafo. Caro valdžios vardas užpuolikų nesulaiko: tą naktį sprendžia jėga.
Rašiniui: Istorija
2. Ką perspėja Protazas, kai Gervazas verčia jį naktį skelbti Grafo teises?
Rašiniui: Valdžia
3. Kodėl Grafas, jodamas pulti Soplicovo, sustabdo žirgą prie kūdrų?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.