Ponas Tadas321-328 psl. · apie 25 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas65% kūrinio
321 psl.

Bangų dabina mėnesėlio auksuotumas;

Vanduo srovelėmis ramiai tolyn keliauja,

Į sroveles gi mėnuo svaido pilna sauja

Vis spindulius, kurie žemai dar mirksi, rusi.

Pagriebęs neša juos tolyn vanduo skubusis,

Tai svaido vėl jų saujas mėnuo nuostabusis.

Manytum, kad pas kūdrą sėdi Svitezytė,

Ir į indelį kiaurą jos viena rankytė

Vis pilsto burtus, o kita iš prikyščiukės

Dabinti ima srovę aukso trupiniukais.

Toliau iš griovio jau ištrūkęs upeliukas

Visai nurimsta, bet tuojau į šoną sukas,

O viršumi ramių jo, mirgančių srovelių

Vis tiesias ta mėnulio mirganti švieselė.

Kaip tas žaltys, žemaičiams žinoma gyvatė,

Lyg rodos miega, lyg kas dedasi, nemato,

O šliaužia, nes čia auksu, sidabru čia žiba,

Ir štai pranyksta lapų, samanų gilybėj;

Taip tas upelis slėpėsi toliau alksnyne,

Kuris padangėj rodė juodąją tankynę,

322 psl.

Kurioj atskirti medį akys neįstengia

Ir, rodos, lyg ten vėlės į padangę žengia.

Tarp kūdrų dviejų slepiasi malūnas senas,

Kurs, kaip globėjas, pažiūrėt tvarkos kretena

Į sodą; rūpi, ar globojamas vaikinas

Neglebėkščiuojas ten, tad eidams net grasina;

Taip tas malūnas savo samanotą veidą

Sujudino ir kumščias – girnas jau paleido,

Vos ratai jo dantuoti tik judėt pradėjo,

Tuoj kūdrų meilios kalbos jau nebeskambėjo,

Pažadino ir Grafą.

Grafas tuoj pažino

Pas kūdrą stovint Tadą, greit tad pavadino

Džokejus, šaukdamas: »Už ginklų! griebkit jįjį!«

Tuoj Tadas pasijuto jųjų viduryje,

Visi tuojau į dvarą zovada įjojo.

Sargai jau rėkia, žmonės kyla, šunes loja.

Pašoka greit Teisėjas ir kieme išvysta

Ginkluotą būrį, gal plėšikai? bet pažįsta

Tuoj Grafą. »Kas čia?« klausia. Grafas užsimoja

323 psl.

Kalaviju, bet prieš beginklį tuoj sustoja.

»Soplica! tarė, prieše giminės manosios,

Atsiskaitysi iš senosios ir naujosios

Man praeities už turtų mano pagrobimą,

Pirmiausia gi už vardo mano įžeidimą!«

Bet čia stebėdamos žegnojasi Teisėjas:

»Na, Vardan Tėvo! tpfu! Pons Grafe Geradėjau!

Na, dievaži, ar tinka Tamstos prigimimui,

Išauklėjimui ir pasaulyje reiškimui

Užpult? Užgauti nesiduosiu!« Bet džiokejai

Gerai ginkluoti supo iš šalių Teisėją;

Iš tolo būdams Voiskis rankoj peilį laikė

Ir Grafui į akis žiūrėdamas jau taikė.

Jau rengtasi kovot, bet nedavė Teisėjas,

Nes pervėlu jau buvo, naujas priešas ėjo:

Jau šūvis pasigirdo artimam alksnyne!

Žirgų jau kojos tiltu darė sutartinę

Ir tūkstančiai balsų: »Soplicą pulti!« šaukė.

Atsiminė Teisėjas, kaip Gervazas laukė

To balso. Grafas tarė: »Pasiduok, Teisėjau,

324 psl.

Nes mūs čia daug, tuoj bus ir mano padėjėjai«.

Asesorius pribėgęs šaukė: »Areštuoju

Jo Imperatoriaus Galios vardu aukštuoju.

Nurimk, pons Grafe, nes kariai tuoj gal atkakti!

Žinai Pons, kad tasai, kurs drįsta pulti naktį,

Įstatymas juk tūkstantis du šimtai mini,

Kad...« Grafo smūgis čia ant žemęs jį parskynė.

Asesorius į dilgėles staiga pargriuvo,

Visi pamanė, kad jis sužeistas, ar žuvo.

»Matau, Teisėjas tarė, užpuolimą lemia«.

Visi pabūgo, – o parpuolusi ant žemės

Labiausiai verkė Zosė pas Teisėjo kojas,

Kaip vaiks spilkutėms žydų badomas vaitoja.

Tuo tarpu Telimena tarp žirgų įsmuko

Ir lauždama rankas į Grafą atsisuko:

»Del savo vardo! – leido balsą išgąstingą,

Paleidus plaukus, akys, rodės, lyg sustingo. –

»Del visa šventa prašom puolusios ant kelių!

Ar drįsi atsakyt šauksmams ponių, panelių?

Beširdi, mus pirmiau turi tad nužudyti!«

325 psl.

Apalpus griuvo. – Grafas griebės ją laikyti,

Sumišęs ir nusistebėjęs šita scena:

»Ne, pana Zofija ir pana Telimena,

Pasakė, kardas šis beginklių nekankina,

Tik bus belaisviais mano Soplicų šeimyna.

Italuos taip dariau, turėdams žygį tokį,

Kai ėmėme Sicilijoj Birbante-rokką,

Kai paėmiau stovyklą nuožmiąją plėšikų,

Ginkluotus išmušiau, kiti gyvi paliko,

Jie ėjo paskui ir triumfą man dabino,

Paskui pas Etną tik pakorėm juos kalnyne«.

Tame Soplicų laimė buvo kuo didžiausia,

Kad Grafas su džokejais buvo ant geriausių

Žirgų ir kad bajorai buvo kiek pairę,

Ir juos paliko Grafas gan toli ten girioj,

Džiokejų gi būrys klusnus gan susidarė,

Tai buvo lyg kariuomenė jau reguliarė,

Bajorai gi dar laikės papročių senųjų,

Tad priešus kardavo karingai ant greitųjų.

Atvėsti Grafas spėjo po visų piktumų

326 psl.

Ir ryžos baigti kovą be didžių žiaurumų.

Tad giminę Soplicų liepė uždaryti

Dvare ir dar sargybą, saugot, pristatyti.

Jau »Pult Soplicą!« girdisi. Bajorai urmu

Apsupę dvarą, paima jį greitai šturmu,

Nes vadas suimtas ir įgula iškrikus;

Bet pergalėtojai juk kautis čia atvyko.

Tad ieško priešo; rūmuos jau sargyba buvo,

Tai bastos po palivarkus ir po virtuvę. –

Ten puodai, valgių kvapas ir ugnis prigesus,

Ir šunes kaulus jau tarpu savęs tik tąsos.

Kariams tuoj mintys keičias, daros kitas ūpas,

Piktumas tyla, valgis daugeliui jau rūpi.

Juk šiandien maršas ir seimelis net įvyko,

Tad »Valgyt! valgyti!« visi kartu suriko;

Kiti dar šaukė: »Gerti! gerti!« Taip bajorai

Kartojo: gerti, valgyt, lyg tau būtų choras.

Ir atsirado, kaip sutartinuos aiduose,

Ir noras gert, ir noras valgyti pilvuose.

Vos spėta tik šį balsą armijai paduoti,

327 psl.

Visi tuoj pasiryžo apsifuražuoti.

Gervazas kambarius Teisėjo jau pasiekė,

Bet teko trauktis, nes tenai neleido nieko

Sargyba; tad nestengdams priešo tuoj nukauti,

Sumanė Grafui nors kitaip pasitarnauti.

Pažino teisę jis ir papročius senuosius,

Tad nor užtikrint Grafui tuos turtus naujuosius

Legaliai ir formaliai; Šauklio ieško, šaukia,

O radęs jį tuoj iš užukrosnio ištraukia,

Tvirtai nutvėręs jį į kiemą taračkina

Ir pirm pradėdams kalbą peiliuku grasina:

Šaukly, pons Grafas drįsta pono paprašyti,

Kad Tamsta teiktumeis bajorams paskaityti

Tuoj Grafo intromisiją į šitą pilį,

Soplicų dvarą ir paskelbtum visą bylą

Kaip reik: cum laucis, giris et cum ribiebus,

Kaimietibus, vaitietis et omnibus rebus,

Et quibusdam aliis. Kaip žinai, taip loki! –

Tik neapleisk!« »Pons Raktininke, dar sustoki! –

Protazas drąsiai tarė, – visa padarysiu,

328 psl.

Įsakymą man duotą noriai paskaitysiu,

Bet perspėju: įstatymas neturi galios,

Jei prievarta paskelbtas naktį, ne iš valios«.

»Kur, tarė Raktininkas, prievarta, Tamstele?

Prašau gražiai, o jei tamsu, tai tuoj, įskėlęs

Ugnies aš peiliuku, pašviesiu ant patyčių,

Ir Tamstai bus šviesu, kaip dešimty bažnyčių«.

Šauklys čia tarė: »Gervazėli, kam burnoti?

Esu Šauklys, ne mano reikalas galvoti?

Juk žinoma, kad Šauklį pusės tik paprašo,

Diktuoja jam ką nor, jis skelbia ir užrašo.

Šauklys atstovas teisės, o tokių nebaudžia;

Tad nežinau, kodel tik man laisvam būt draudžiat.

Rašyčiau aktą, tik žibinto nėr lig šiolei,

Dabar turiu visiems paskelbt: Nurimkit, Broliai!«

O kad garsiau būt, nužiūrėjęs rąstų krūvą

(Pas sodą, paliai statinius tie rąstai džiūvo),

Ant jų užšoko, ir lyg vėjas būt nupūtęs,

Pranyko. Girdi, kad kopūstuose jo būta,

Jau mato tarp tamsių kanapių galvą jojo,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Asesorius bando sustabdyti užpuolimą ir ką tai rodo apie caro valdžios galią tą naktį?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Asesorius šaukia, kad suima Grafą imperatoriaus vardu, gąsdina kariais ir įstatymu apie naktinius užpuolimus. Grafas jam smogia, ir Asesorius krenta į dilgėles. Teisėjas supranta, kad tai užpuolimas, Zosė verkia prie jo kojų, o Telimena puola maldauti Grafo. Caro valdžios vardas užpuolikų nesulaiko: tą naktį sprendžia jėga.

Rašiniui: Istorija

2. Ką perspėja Protazas, kai Gervazas verčia jį naktį skelbti Grafo teises?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Valdžia

3. Kodėl Grafas, jodamas pulti Soplicovo, sustabdo žirgą prie kūdrų?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.