Ponas Tadas31-33 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis7% kūrinio
31 psl.

Gražumas iki šiol dar jo nepastebėtas!

Tiesa, dabar atrodė daug jau suaugesnė,

O juk parėdai maino jauną ir senesnį.

Anos plaukai gelsvi, nepinti ir trumpučiai,

O šitos tamsesni, ir dar supinti drūčiai.

Bet gal tik spalvą keitė saulė vakarinė,

Nes leisdamos ji spindulius visur įpynė.

Tuomet jis veido pastebėti nesuspėjo,

Tačiau vaizdavos taip, kokią matyt norėjo:

Jis manė, kad tikrai tur juodos būt akutės,

Kaip dvi greta prisirpusios juodai uogutės;

Pas šitą tokia pat kakta, lūputės, akys,

Ir, jei jau skirtumas, – tai metuos, – būtų sakęs:

Darželio savininkė, rodės, dar mergaitė,

O šita buvo jau suaugusi panaitė;

Tačiau jauni gimimo metrikų neklausia,

Nes juos dabintas grožis sužavi pirmiausia,

Ir mokančios patikt taip sužavi vaikiną,

Kad vaikiškai tokias nekaltomis vadina.

Nors Tadas skaitė apie dvidešimtį metų,

32 psl.

Nors nuo mažens jis Vilniuje gyvent priprato –

Bet augo jis ten seno kunigo globoje,

Kuris jį nuo pagundų gan stropiai dabojo.

Tad jis parsivežė į savo gimtą vietą

Mintis ir širdį dar nesugadintas svieto,

Tačiau ir norą didelį pasmaguriauti.

Iš anksto darė projektus džiaugsmų ragauti

Ir kaimo laisvėmis visoms pasinaudoti;

Žinojo, kad jėgų jis gali paaikvoti,

Nes jautės tvirtas, jį, be to, gražiu vadino,

Vadinosi Soplica; o visi juk žino,

Kad tie Soplicos augaloti, nepaliegę,

Kariauti moka, tik mokytis neįjėgia.

Nuo savo bočių Tadas tad mažai kuo skyrės:

Ant žirgo jodinėjo, irklais puikiai yrės,

Avigalvis nebuvo, bet menkai mokinos,

Nors dėdės turtų mokslui daug jau sunaikino.

Jis mėgo šaudyt, puikiai valdė kalaviją,

Ir manė, kad patekt reiks į karių draugiją,

Nes tėvas jam parašė kario testamentą;

33 psl.

Todel jis būgną mėgo, ne knygas studento.

Bet dėdė tuos visus planus jo sunaikino,

Įsakė grįžti ir apvesdinti ketino:

Žadėjo pradžiai ūkio kaimą paaukoti,

O kiek vėliau ir visą dvarą dovanoti.

Visi tie Tado nuopelnai ir privalumai

Tuoj atkreipė naujos kaimynės domingumą.

Pirmoj akimirkoj jos akys išmėgino

Pečius jo, kaip stipruolio, plačią jo krūtinę,

O jo veide kaskart žymė raudona liko,

Kai tik tiesiog abiejų akys susitiko:

Ir tuoj drąsos jaunuolis daug daugiau įgavo,

Jau akys tvirtumu ir ugnimi žėravo.

Žiūrėjo ji taip pat, ir keturios lėlutės

Blizgėjo, kaip rarotų pamaldų žvakutės.

Jinai pirma prancūziškai kalbėt pradėjo.

Moksleivis, mat, todel knygas tuoj paminėjo,

Ir autorius, ir nuomonės paklausė Tado,

O iš atsakymų vėl kalbai temų rado.

Paskui pradėjo klausinėt apie tapybą,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.