Ponas Tadas330-332 psl. · apie 10 min.
Aštuntoji knyga. Užpuolimas66% kūrinio
330 psl.

Jis gyvas ir negyvas sau prie juostos riša.

Apsikabinęs paukščiais bėga toks pūkuotas,

Lyg vežime be ratų, lyg sparnais važiuotų,

Tai vėl atrodo lyg pikta dvasia sparnuota.

Tačiau didžiausią piūtį vištininke daro

Sau viens Greblys, net aklinai duris uždaręs:

Nuo laktų griebęs paukštį, galvą jam tuoj suka,

Nežiūri jis nei kuodžių, nei linksmų gaidukų;

Visas paeiliui smaugia ir į krūvą krauja,

Nors Zosė lesino jas kruopų pilna sauja.

Grebly nelemtas, ką gi veikt paskui pradėsi!

Juk Zosės perprašyt tikrai jau negalėsi.

Gervazas atsiminęs senąją gadynę,

Draugėn tris juostas nuo kontušų sukabino

Ir iš rūsių Soplicos vieną paskui kitą

Tuojau bačkas alaus, degtinės, vyno rito.

Atkimšo vienas tuoj, kitas pilin dangino

Bajorai-skruzdės, Grafui pilį sugrąžinę.

Tenai visi bajorai šiąnakt jau nakvoja,

Ten įtaisyta Grafo stovykla svarbioji.

331 psl.

Jau verda, kepa, malkos tik liepsnoja, pleška,

Stalai nuo valgio linksta, vynas liejas, teška;

Bajorai nor tą naktį valgyt, gert, dainuoti...

Bet iš palengvo ima žiovaut, snauduliuoti;

Paeiliui merkias akys, ir būrys ik vieno

Giliai suminga: tas pas tvorą, tas pas sieną,

Tasai pas puodą guli, tas pas jaučio pusę.

Visus užvaldė miegas, karžygys ramusis.

Devintoji knyga. Mūšys

332 psl.

Apie pavojus, kylančius gurguolėje del betvarkės. – Liūdna bajorų padėtis. – Kvestoriaus atsilankymas lemia pagalbą. – Majoras Plutas del perdidelio koketingumo įkliūva į nelaimę. – Pištalieto šūvis – mūšio ženklas. – Krapintojo žygiai, Mackaus žygiai ir pavojai. – Ąsotėlio spąstai, išgelbsti Soplicovą. – Raitoji pagalba, puolimas pėstininkų. – Tado žygiai. – Išdavimo nutraukta vadų dvikova. – Voiskis griežtu manevru nusveria mūšio likimą. – Kruvini Gervazo žygiai. – Podkomožis – kilnus nugalėtojas.

Visi giliai miegojo ir taip baisiai knarkė,

Kad net nejuto, kai nauji jau žmonės tvarkės,

Kurie apspito bajorus, kaip ilgakojai

Vorai, tie šienpiūviai, kai jie muses medžioja:

Vos pasispardys, voras kojas apkabina,

Suspaudžia ir taip tyliai musę užkankina.

Bajorai gi giliau nei musės tos miegojo:

Sumigę kaip kapuos, net nesispardo koja,

Nors juos nemeiliai raišiojo ten rankos tvirtos,

Bet jie gulėjo kaip pėdai lauke suvirtę.

Tik Ąsotėlis, kurs plačioje apskrityje

Netur sau lygaus geriant linksmoje draugijoj,

Tas Ąsotėlis, kurs tik po dviejų antalų

Išgerto midaus ima galvą lenkt prie stalo,

Tas, nors giliai miegojo, nes gerai įgėrė,

Tas rodė tik gyvybę. Akį tad pravėrė

Ir mato! dyvai! jo viršuj du veidu storu,

Kiekviens gi veidas turi dar po ūsų porą,

Jam ūsais veidą siekia, rankomis brūkliuoja

Jo visą kūną ir ties veidu dar kvėpuoja.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl rusų kareiviai be kovos suima užpuolimo dalyvius?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.