Apie pavojus, kylančius gurguolėje del betvarkės. – Liūdna bajorų padėtis. – Kvestoriaus atsilankymas lemia pagalbą. – Majoras Plutas del perdidelio koketingumo įkliūva į nelaimę. – Pištalieto šūvis – mūšio ženklas. – Krapintojo žygiai, Mackaus žygiai ir pavojai. – Ąsotėlio spąstai, išgelbsti Soplicovą. – Raitoji pagalba, puolimas pėstininkų. – Tado žygiai. – Išdavimo nutraukta vadų dvikova. – Voiskis griežtu manevru nusveria mūšio likimą. – Kruvini Gervazo žygiai. – Podkomožis – kilnus nugalėtojas.
Visi giliai miegojo ir taip baisiai knarkė,
Kad net nejuto, kai nauji jau žmonės tvarkės,
Kurie apspito bajorus, kaip ilgakojai
Vorai, tie šienpiūviai, kai jie muses medžioja:
Vos pasispardys, voras kojas apkabina,
Suspaudžia ir taip tyliai musę užkankina.
Bajorai gi giliau nei musės tos miegojo:
Sumigę kaip kapuos, net nesispardo koja,
Nors juos nemeiliai raišiojo ten rankos tvirtos,
Bet jie gulėjo kaip pėdai lauke suvirtę.
Tik Ąsotėlis, kurs plačioje apskrityje
Netur sau lygaus geriant linksmoje draugijoj,
Tas Ąsotėlis, kurs tik po dviejų antalų
Išgerto midaus ima galvą lenkt prie stalo,
Tas, nors giliai miegojo, nes gerai įgėrė,
Tas rodė tik gyvybę. Akį tad pravėrė
Ir mato! dyvai! jo viršuj du veidu storu,
Kiekviens gi veidas turi dar po ūsų porą,
Jam ūsais veidą siekia, rankomis brūkliuoja
Jo visą kūną ir ties veidu dar kvėpuoja.
Pabūgęs nori persižegnot, ranką kelia,
Bet dešinioji jo jau pririšta prie kelių;
Tad kairią kelia, bet ir ją lyg laiko dvasios,
Lyg būtų vystykluos, kaip kūdikis silpnasis;
Tad užsimerkia, nes labiau dar nusigąsta,
Kvėpuoti liaujas, stingsta, gal jau miršta, mąsto!
Tik Krapintojas ryžos gintis, bet po laiko!
Nes jį jau surištą paties jo diržas laiko.
Bet ėmė smarkiai taip judėt bajoras šitas,
Kad tuoj kitiems per krūtines, per galvas ritos,
Ir daužėsi jis taip, kaip lydeka smiltyse,
O rėkė taip, kaip meškinas, iš vieko viso.
Jis rėkė: »Išdavimas!« Kilo sumišimas
Pabudusių, visi tik rėkė: »Išdavimas!«
Baisus tas riksmas, net iš kito kiemo galo
Gervazą, Grafą siekė veidrodinėj salėj.
Gervazas, atsibudęs, apsidairė veltui,
Nes prie peiliuko pririštam neatsikelti;
Pažvelgė, – stovi žmonės paliai salės galą,
Visų kepurės juodos, o mandieros žalios,
Jų vienas su kardu, labiau pasidabinęs,
Įsakymus vis davė tai savai šeimynai,
Kartodamas: »Rišk! rišk!« Kaip avinai, aplinkui
Džokejai guli, vien tik Grafo laisvos kinkos,
Bet nuginkluotas; paliai Grafą su bagnetais
Kariai du stovi, draudžia judintis iš vietos. –
Gervazas mato, – tai Maskoliai!
Atsiminęs
Senus laikus, pasiliuosuoti pamėgino,
Nes pančius traukyti seniau gerai mokėjo,
Stiprus dar buvo, tad savim pasitikėjo.
Tyliai liuosuotis rengėsi, tik pasitaisė,
Lyg miegui rengdamos, tačiau jau kojas taisė,
Įtraukė pilvą ir plaučius, lyg ėmė dusti;
Bet štai staiga įsitempė ir ėmė pūstis,
Kaip tas žaltys, kai priešas jį ūmai užklumpa,
Taip ir Gervazas pasidarė storas, trumpas;
Išsitempė tuoj pančiai, ėmė net girgždėti,
Tačiau netrūko! Raktininkas tur gulėti,
Nors gėda, nes tai pirmąkart jam nepavyko,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl rusų kareiviai be kovos suima užpuolimo dalyvius?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.