Ponas Tadas333-335 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys67% kūrinio
333 psl.

Pabūgęs nori persižegnot, ranką kelia,

Bet dešinioji jo jau pririšta prie kelių;

Tad kairią kelia, bet ir ją lyg laiko dvasios,

Lyg būtų vystykluos, kaip kūdikis silpnasis;

Tad užsimerkia, nes labiau dar nusigąsta,

Kvėpuoti liaujas, stingsta, gal jau miršta, mąsto!

Tik Krapintojas ryžos gintis, bet po laiko!

Nes jį jau surištą paties jo diržas laiko.

Bet ėmė smarkiai taip judėt bajoras šitas,

Kad tuoj kitiems per krūtines, per galvas ritos,

Ir daužėsi jis taip, kaip lydeka smiltyse,

O rėkė taip, kaip meškinas, iš vieko viso.

Jis rėkė: »Išdavimas!« Kilo sumišimas

Pabudusių, visi tik rėkė: »Išdavimas!«

Baisus tas riksmas, net iš kito kiemo galo

Gervazą, Grafą siekė veidrodinėj salėj.

Gervazas, atsibudęs, apsidairė veltui,

Nes prie peiliuko pririštam neatsikelti;

Pažvelgė, – stovi žmonės paliai salės galą,

Visų kepurės juodos, o mandieros žalios,

334 psl.

Jų vienas su kardu, labiau pasidabinęs,

Įsakymus vis davė tai savai šeimynai,

Kartodamas: »Rišk! rišk!« Kaip avinai, aplinkui

Džokejai guli, vien tik Grafo laisvos kinkos,

Bet nuginkluotas; paliai Grafą su bagnetais

Kariai du stovi, draudžia judintis iš vietos. –

Gervazas mato, – tai Maskoliai!

Atsiminęs

Senus laikus, pasiliuosuoti pamėgino,

Nes pančius traukyti seniau gerai mokėjo,

Stiprus dar buvo, tad savim pasitikėjo.

Tyliai liuosuotis rengėsi, tik pasitaisė,

Lyg miegui rengdamos, tačiau jau kojas taisė,

Įtraukė pilvą ir plaučius, lyg ėmė dusti;

Bet štai staiga įsitempė ir ėmė pūstis,

Kaip tas žaltys, kai priešas jį ūmai užklumpa,

Taip ir Gervazas pasidarė storas, trumpas;

Išsitempė tuoj pančiai, ėmė net girgždėti,

Tačiau netrūko! Raktininkas tur gulėti,

Nors gėda, nes tai pirmąkart jam nepavyko,

335 psl.

Todel, kaip rąstas tysodamas, baisiai pyko.

Jau būgnai pasigirdo; iš pradžios iš lėto,

Paskui garsyn, smarkyn būgnavimas pradėta.

Po to apelio tai Maskolių karininkas

Pasakė, kad džokejus su Grafu dar tinka

Palikti salėj, bajorus gi vest į rotą

Įsakė, net ir Krapintojo nepabota.

Dvare ne vien Maskolių štabas jau stovėjo:

Podhaiskiai, Birbašiai, Hrečechos jau suėjo,

Vis prieteliai geri ir giminės Teisėjo,

Subėgo gelbėti, išgirdę užpuolimą,

Ir ypač Dobžinskiams nebuvo pritarimo.

Kas tą Maskolių atvedė ten batalioną?

Kas sukvietė skubiai tiek daug bajorų ponų?

Asesorius ar Jankelis? Visaip galvota,

Bet kaip ten buvo, niekada nesužinota.

Jau ir saulutė rytuose raudonai teka,

Bet taip liūdnai, lyg rodos spindulių netekus,

Dar pusė matos, bet kita jau debesyje,

Kaip pasaga įkaitusi kalvės ugnyje.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.