Tik mirga ten konfederatka jo baltoji.
Iššovė Ąsotėlis, bet jam nepavyko
Tamsoj; Šauklys tuo tarpu apyniuos pranyko.
Visi išgirdo: »Protestuoju!« Jis gi žino,
Pabėgsiąs, nes šalia karklynai ir klampynė.
Ta protestacija – tai šūvis paskutinis,
Kurs nuskamba aidu, nes niekas jau negynė,
Užvaldė priešai visą jau Soplicų dvarą.
Bajorai ima grobti, pokylį jau daro.
Pirmiausia Krapintojas tvartą atsidaro
Ir tuoj užkrapina dvi telyčias ir jautį,
Ylutė ėmė kiaulininke jau kariauti,
Du meitėliu ir paršų keletą padūrė,
O Skustuvėlis savo skustuvėlio žiūri,
Ar dar aštrus. Jau ir paukščius naikint pradėjo:
Žąsis, kur Romai Gallus pergalėt padėjo,
Negerbia; vietoj Manlijaus jau Ąsotėlis
Paukštyne baisų riksmą išgąsčio sukėlė,
Taip smarkiai dirbo, kad pūkais net apsivėlė.
Jam veltui žąsys šnypščia, galvas priekin kiša,
Jis gyvas ir negyvas sau prie juostos riša.
Apsikabinęs paukščiais bėga toks pūkuotas,
Lyg vežime be ratų, lyg sparnais važiuotų,
Tai vėl atrodo lyg pikta dvasia sparnuota.
Tačiau didžiausią piūtį vištininke daro
Sau viens Greblys, net aklinai duris uždaręs:
Nuo laktų griebęs paukštį, galvą jam tuoj suka,
Nežiūri jis nei kuodžių, nei linksmų gaidukų;
Visas paeiliui smaugia ir į krūvą krauja,
Nors Zosė lesino jas kruopų pilna sauja.
Grebly nelemtas, ką gi veikt paskui pradėsi!
Juk Zosės perprašyt tikrai jau negalėsi.
Gervazas atsiminęs senąją gadynę,
Draugėn tris juostas nuo kontušų sukabino
Ir iš rūsių Soplicos vieną paskui kitą
Tuojau bačkas alaus, degtinės, vyno rito.
Atkimšo vienas tuoj, kitas pilin dangino
Bajorai-skruzdės, Grafui pilį sugrąžinę.
Tenai visi bajorai šiąnakt jau nakvoja,
Ten įtaisyta Grafo stovykla svarbioji.
Jau verda, kepa, malkos tik liepsnoja, pleška,
Stalai nuo valgio linksta, vynas liejas, teška;
Bajorai nor tą naktį valgyt, gert, dainuoti...
Bet iš palengvo ima žiovaut, snauduliuoti;
Paeiliui merkias akys, ir būrys ik vieno
Giliai suminga: tas pas tvorą, tas pas sieną,
Tasai pas puodą guli, tas pas jaučio pusę.
Visus užvaldė miegas, karžygys ramusis.
Devintoji knyga. Mūšys
Apie pavojus, kylančius gurguolėje del betvarkės. – Liūdna bajorų padėtis. – Kvestoriaus atsilankymas lemia pagalbą. – Majoras Plutas del perdidelio koketingumo įkliūva į nelaimę. – Pištalieto šūvis – mūšio ženklas. – Krapintojo žygiai, Mackaus žygiai ir pavojai. – Ąsotėlio spąstai, išgelbsti Soplicovą. – Raitoji pagalba, puolimas pėstininkų. – Tado žygiai. – Išdavimo nutraukta vadų dvikova. – Voiskis griežtu manevru nusveria mūšio likimą. – Kruvini Gervazo žygiai. – Podkomožis – kilnus nugalėtojas.
Visi giliai miegojo ir taip baisiai knarkė,
Kad net nejuto, kai nauji jau žmonės tvarkės,
Kurie apspito bajorus, kaip ilgakojai
Vorai, tie šienpiūviai, kai jie muses medžioja:
Vos pasispardys, voras kojas apkabina,
Suspaudžia ir taip tyliai musę užkankina.
Bajorai gi giliau nei musės tos miegojo:
Sumigę kaip kapuos, net nesispardo koja,
Nors juos nemeiliai raišiojo ten rankos tvirtos,
Bet jie gulėjo kaip pėdai lauke suvirtę.
Tik Ąsotėlis, kurs plačioje apskrityje
Netur sau lygaus geriant linksmoje draugijoj,
Tas Ąsotėlis, kurs tik po dviejų antalų
Išgerto midaus ima galvą lenkt prie stalo,
Tas, nors giliai miegojo, nes gerai įgėrė,
Tas rodė tik gyvybę. Akį tad pravėrė
Ir mato! dyvai! jo viršuj du veidu storu,
Kiekviens gi veidas turi dar po ūsų porą,
Jam ūsais veidą siekia, rankomis brūkliuoja
Jo visą kūną ir ties veidu dar kvėpuoja.
Pabūgęs nori persižegnot, ranką kelia,
Bet dešinioji jo jau pririšta prie kelių;
Tad kairią kelia, bet ir ją lyg laiko dvasios,
Lyg būtų vystykluos, kaip kūdikis silpnasis;
Tad užsimerkia, nes labiau dar nusigąsta,
Kvėpuoti liaujas, stingsta, gal jau miršta, mąsto!
Tik Krapintojas ryžos gintis, bet po laiko!
Nes jį jau surištą paties jo diržas laiko.
Bet ėmė smarkiai taip judėt bajoras šitas,
Kad tuoj kitiems per krūtines, per galvas ritos,
Ir daužėsi jis taip, kaip lydeka smiltyse,
O rėkė taip, kaip meškinas, iš vieko viso.
Jis rėkė: »Išdavimas!« Kilo sumišimas
Pabudusių, visi tik rėkė: »Išdavimas!«
Baisus tas riksmas, net iš kito kiemo galo
Gervazą, Grafą siekė veidrodinėj salėj.
Gervazas, atsibudęs, apsidairė veltui,
Nes prie peiliuko pririštam neatsikelti;
Pažvelgė, – stovi žmonės paliai salės galą,
Visų kepurės juodos, o mandieros žalios,
Jų vienas su kardu, labiau pasidabinęs,
Įsakymus vis davė tai savai šeimynai,
Kartodamas: »Rišk! rišk!« Kaip avinai, aplinkui
Džokejai guli, vien tik Grafo laisvos kinkos,
Bet nuginkluotas; paliai Grafą su bagnetais
Kariai du stovi, draudžia judintis iš vietos. –
Gervazas mato, – tai Maskoliai!
Atsiminęs
Senus laikus, pasiliuosuoti pamėgino,
Nes pančius traukyti seniau gerai mokėjo,
Stiprus dar buvo, tad savim pasitikėjo.
Tyliai liuosuotis rengėsi, tik pasitaisė,
Lyg miegui rengdamos, tačiau jau kojas taisė,
Įtraukė pilvą ir plaučius, lyg ėmė dusti;
Bet štai staiga įsitempė ir ėmė pūstis,
Kaip tas žaltys, kai priešas jį ūmai užklumpa,
Taip ir Gervazas pasidarė storas, trumpas;
Išsitempė tuoj pančiai, ėmė net girgždėti,
Tačiau netrūko! Raktininkas tur gulėti,
Nors gėda, nes tai pirmąkart jam nepavyko,
Todel, kaip rąstas tysodamas, baisiai pyko.
Jau būgnai pasigirdo; iš pradžios iš lėto,
Paskui garsyn, smarkyn būgnavimas pradėta.
Po to apelio tai Maskolių karininkas
Pasakė, kad džokejus su Grafu dar tinka
Palikti salėj, bajorus gi vest į rotą
Įsakė, net ir Krapintojo nepabota.
Dvare ne vien Maskolių štabas jau stovėjo:
Podhaiskiai, Birbašiai, Hrečechos jau suėjo,
Vis prieteliai geri ir giminės Teisėjo,
Subėgo gelbėti, išgirdę užpuolimą,
Ir ypač Dobžinskiams nebuvo pritarimo.
Kas tą Maskolių atvedė ten batalioną?
Kas sukvietė skubiai tiek daug bajorų ponų?
Asesorius ar Jankelis? Visaip galvota,
Bet kaip ten buvo, niekada nesužinota.
Jau ir saulutė rytuose raudonai teka,
Bet taip liūdnai, lyg rodos spindulių netekus,
Dar pusė matos, bet kita jau debesyje,
Kaip pasaga įkaitusi kalvės ugnyje.
O debesis į rytus šiaurės vėjas ginė,
Lyg plaukiančius iš šiaurės irstančius ledynus;
Kiekvienas debesys šaltais lašais paplūsta,
Po lietui vėjas eina, visa vėl išdžiūsta;
Vėl vėją vejas debesys su darganomis:
Ir taip diena šalta, šlapia vis pakaitomis.
Majoras gi įsakė tuos rąstus, kur buvo
Pas tvorą, kur prieš saulę atkaitoje džiūvo,
Nuvilkt ir medyj pusračių daug ištašyti,
O ten paskui belaisvių kojas įstatyti.
Du medžiai suveržta, tarp jų belaisvių kojos,
Ir rąstai spaudžia jas lyg šuns nasrai apžioję;
Paskui rankas belaisviams dar smarkiau braklino.
Majoras gi tyčiojimuisi juos kankino,
Įsakęs nuo galvų nuimt konfederatkas,
Nuvilkt apsiaustus, kontušus, net taratatkas,
Net žiponus. Ir taip sukaustyti bajorai
Eile sėdėjo, nors toks buvo blogas oras,
Ir ten dantis kalendami sušalo drūčiai.
Veltui dar Krapintojas daužosi ir pučia.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Soplicų šalininkai elgiasi su surištais Dobžinės bajorais ir ką apie bajorų būdą sako pasakotojas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Į dvarą subėga Teisėjo giminės ir draugai, išgirdę apie užpuolimą, ir iš pradžių Dobžinskiams nepritaria. Bet pamatę juos surištus, jie ima jų gailėti, nes pyktis greitai blėsta. Pasakotojas sako, kad lenkų bajorai aistringi ir greit puola muštis, bet „nėra tačiau kerštingi“. Jie eina pas Mackų patarimo, o šis liepia tylėti ir laukti.
Rašiniui: Istorija
2. Ką perspėja Protazas, kai Gervazas verčia jį naktį skelbti Grafo teises?
Rašiniui: Valdžia
3. Kodėl rusų kareiviai be kovos suima užpuolimo dalyvius?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.