Ponas Tadas334-336 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys67% kūrinio
334 psl.

Jų vienas su kardu, labiau pasidabinęs,

Įsakymus vis davė tai savai šeimynai,

Kartodamas: »Rišk! rišk!« Kaip avinai, aplinkui

Džokejai guli, vien tik Grafo laisvos kinkos,

Bet nuginkluotas; paliai Grafą su bagnetais

Kariai du stovi, draudžia judintis iš vietos. –

Gervazas mato, – tai Maskoliai!

Atsiminęs

Senus laikus, pasiliuosuoti pamėgino,

Nes pančius traukyti seniau gerai mokėjo,

Stiprus dar buvo, tad savim pasitikėjo.

Tyliai liuosuotis rengėsi, tik pasitaisė,

Lyg miegui rengdamos, tačiau jau kojas taisė,

Įtraukė pilvą ir plaučius, lyg ėmė dusti;

Bet štai staiga įsitempė ir ėmė pūstis,

Kaip tas žaltys, kai priešas jį ūmai užklumpa,

Taip ir Gervazas pasidarė storas, trumpas;

Išsitempė tuoj pančiai, ėmė net girgždėti,

Tačiau netrūko! Raktininkas tur gulėti,

Nors gėda, nes tai pirmąkart jam nepavyko,

335 psl.

Todel, kaip rąstas tysodamas, baisiai pyko.

Jau būgnai pasigirdo; iš pradžios iš lėto,

Paskui garsyn, smarkyn būgnavimas pradėta.

Po to apelio tai Maskolių karininkas

Pasakė, kad džokejus su Grafu dar tinka

Palikti salėj, bajorus gi vest į rotą

Įsakė, net ir Krapintojo nepabota.

Dvare ne vien Maskolių štabas jau stovėjo:

Podhaiskiai, Birbašiai, Hrečechos jau suėjo,

Vis prieteliai geri ir giminės Teisėjo,

Subėgo gelbėti, išgirdę užpuolimą,

Ir ypač Dobžinskiams nebuvo pritarimo.

Kas tą Maskolių atvedė ten batalioną?

Kas sukvietė skubiai tiek daug bajorų ponų?

Asesorius ar Jankelis? Visaip galvota,

Bet kaip ten buvo, niekada nesužinota.

Jau ir saulutė rytuose raudonai teka,

Bet taip liūdnai, lyg rodos spindulių netekus,

Dar pusė matos, bet kita jau debesyje,

Kaip pasaga įkaitusi kalvės ugnyje.

336 psl.

O debesis į rytus šiaurės vėjas ginė,

Lyg plaukiančius iš šiaurės irstančius ledynus;

Kiekvienas debesys šaltais lašais paplūsta,

Po lietui vėjas eina, visa vėl išdžiūsta;

Vėl vėją vejas debesys su darganomis:

Ir taip diena šalta, šlapia vis pakaitomis.

Majoras gi įsakė tuos rąstus, kur buvo

Pas tvorą, kur prieš saulę atkaitoje džiūvo,

Nuvilkt ir medyj pusračių daug ištašyti,

O ten paskui belaisvių kojas įstatyti.

Du medžiai suveržta, tarp jų belaisvių kojos,

Ir rąstai spaudžia jas lyg šuns nasrai apžioję;

Paskui rankas belaisviams dar smarkiau braklino.

Majoras gi tyčiojimuisi juos kankino,

Įsakęs nuo galvų nuimt konfederatkas,

Nuvilkt apsiaustus, kontušus, net taratatkas,

Net žiponus. Ir taip sukaustyti bajorai

Eile sėdėjo, nors toks buvo blogas oras,

Ir ten dantis kalendami sušalo drūčiai.

Veltui dar Krapintojas daužosi ir pučia.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Soplicų šalininkai elgiasi su surištais Dobžinės bajorais ir ką apie bajorų būdą sako pasakotojas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Į dvarą subėga Teisėjo giminės ir draugai, išgirdę apie užpuolimą, ir iš pradžių Dobžinskiams nepritaria. Bet pamatę juos surištus, jie ima jų gailėti, nes pyktis greitai blėsta. Pasakotojas sako, kad lenkų bajorai aistringi ir greit puola muštis, bet „nėra tačiau kerštingi“. Jie eina pas Mackų patarimo, o šis liepia tylėti ir laukti.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.