Ponas Tadas335-337 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys67% kūrinio
335 psl.

Todel, kaip rąstas tysodamas, baisiai pyko.

Jau būgnai pasigirdo; iš pradžios iš lėto,

Paskui garsyn, smarkyn būgnavimas pradėta.

Po to apelio tai Maskolių karininkas

Pasakė, kad džokejus su Grafu dar tinka

Palikti salėj, bajorus gi vest į rotą

Įsakė, net ir Krapintojo nepabota.

Dvare ne vien Maskolių štabas jau stovėjo:

Podhaiskiai, Birbašiai, Hrečechos jau suėjo,

Vis prieteliai geri ir giminės Teisėjo,

Subėgo gelbėti, išgirdę užpuolimą,

Ir ypač Dobžinskiams nebuvo pritarimo.

Kas tą Maskolių atvedė ten batalioną?

Kas sukvietė skubiai tiek daug bajorų ponų?

Asesorius ar Jankelis? Visaip galvota,

Bet kaip ten buvo, niekada nesužinota.

Jau ir saulutė rytuose raudonai teka,

Bet taip liūdnai, lyg rodos spindulių netekus,

Dar pusė matos, bet kita jau debesyje,

Kaip pasaga įkaitusi kalvės ugnyje.

336 psl.

O debesis į rytus šiaurės vėjas ginė,

Lyg plaukiančius iš šiaurės irstančius ledynus;

Kiekvienas debesys šaltais lašais paplūsta,

Po lietui vėjas eina, visa vėl išdžiūsta;

Vėl vėją vejas debesys su darganomis:

Ir taip diena šalta, šlapia vis pakaitomis.

Majoras gi įsakė tuos rąstus, kur buvo

Pas tvorą, kur prieš saulę atkaitoje džiūvo,

Nuvilkt ir medyj pusračių daug ištašyti,

O ten paskui belaisvių kojas įstatyti.

Du medžiai suveržta, tarp jų belaisvių kojos,

Ir rąstai spaudžia jas lyg šuns nasrai apžioję;

Paskui rankas belaisviams dar smarkiau braklino.

Majoras gi tyčiojimuisi juos kankino,

Įsakęs nuo galvų nuimt konfederatkas,

Nuvilkt apsiaustus, kontušus, net taratatkas,

Net žiponus. Ir taip sukaustyti bajorai

Eile sėdėjo, nors toks buvo blogas oras,

Ir ten dantis kalendami sušalo drūčiai.

Veltui dar Krapintojas daužosi ir pučia.

337 psl.

Veltui už bajorus Teisėjas instantuoja,

Ir Telimena, Zosei verkiant, aimanuoja,

Kad ir belaisvius reiktų žmonėmis skaityti.

Iš tikro, rotos vadas Rykovas Mikita,

Maskolius, bet ir geras žmogus, atsileido:

Tik jam majoras Plutas gelbėti neleido!

Majoras, Dzierovičiuos gimęs, buvo Lenkas,

Vadinę jį Plutovičiu (girdėt taip tenka),

Bet perkrikštas; tai nevidonas, niekadėjas,

Kaip būna paprastai, jei Lenkas sumaskvėja.

Rūkydams pypkį, jis stovėjo kaip nulietas,

O jei kas lenkės jam, tai nosį baisiai rietė,

Paskui per nosį pūsdamas paleido dūmus

Ir nieko nepasakęs ėjo sau į rūmus.

Teisėjas gi jau stengias Rykovą nulenkti,

Asesorių taip pat netinka čia aplenkti;

Tad tarias, kaip tą bylą teismui nepateikti,

Svarbiausia gi, kad valdžiai kištis čia nereiktų.

Tad Rykovas nuėjo pas majorą Plutą:

»Na, Pons Majorai! Kiek naudos galėtų būti

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.