Ponas Tadas336-338 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys67% kūrinio
336 psl.

O debesis į rytus šiaurės vėjas ginė,

Lyg plaukiančius iš šiaurės irstančius ledynus;

Kiekvienas debesys šaltais lašais paplūsta,

Po lietui vėjas eina, visa vėl išdžiūsta;

Vėl vėją vejas debesys su darganomis:

Ir taip diena šalta, šlapia vis pakaitomis.

Majoras gi įsakė tuos rąstus, kur buvo

Pas tvorą, kur prieš saulę atkaitoje džiūvo,

Nuvilkt ir medyj pusračių daug ištašyti,

O ten paskui belaisvių kojas įstatyti.

Du medžiai suveržta, tarp jų belaisvių kojos,

Ir rąstai spaudžia jas lyg šuns nasrai apžioję;

Paskui rankas belaisviams dar smarkiau braklino.

Majoras gi tyčiojimuisi juos kankino,

Įsakęs nuo galvų nuimt konfederatkas,

Nuvilkt apsiaustus, kontušus, net taratatkas,

Net žiponus. Ir taip sukaustyti bajorai

Eile sėdėjo, nors toks buvo blogas oras,

Ir ten dantis kalendami sušalo drūčiai.

Veltui dar Krapintojas daužosi ir pučia.

337 psl.

Veltui už bajorus Teisėjas instantuoja,

Ir Telimena, Zosei verkiant, aimanuoja,

Kad ir belaisvius reiktų žmonėmis skaityti.

Iš tikro, rotos vadas Rykovas Mikita,

Maskolius, bet ir geras žmogus, atsileido:

Tik jam majoras Plutas gelbėti neleido!

Majoras, Dzierovičiuos gimęs, buvo Lenkas,

Vadinę jį Plutovičiu (girdėt taip tenka),

Bet perkrikštas; tai nevidonas, niekadėjas,

Kaip būna paprastai, jei Lenkas sumaskvėja.

Rūkydams pypkį, jis stovėjo kaip nulietas,

O jei kas lenkės jam, tai nosį baisiai rietė,

Paskui per nosį pūsdamas paleido dūmus

Ir nieko nepasakęs ėjo sau į rūmus.

Teisėjas gi jau stengias Rykovą nulenkti,

Asesorių taip pat netinka čia aplenkti;

Tad tarias, kaip tą bylą teismui nepateikti,

Svarbiausia gi, kad valdžiai kištis čia nereiktų.

Tad Rykovas nuėjo pas majorą Plutą:

»Na, Pons Majorai! Kiek naudos galėtų būti

338 psl.

Iš tų belaisvių? Jeigu teismas? Tai bajorai

Pražūtų, o nauda menka mums, Pons Majorai.

Žinai, Majorai? reik dalyką taip pakeisti:

Teisėjas tur tuojau Majorui atsiteisti,

O mes sakysim teko vizitui sustoti,

Tai bus sveika ožka ir vilkas liksis sotus.

Juk priežodis mūs sako: galima – atsargiai;

Vėl priežodis: maitintis reikia caro sargui;

Dar priežodis mūs: taikinkis, jei susipykęs,

Galai, gerai užmezgus, vandeny bus likę.

Jei raporto nebus, mums nieks nekaišios koją,

Ranka tur imt, dar mūsų priežodis kartoja«.

Majoras piktas ėmė rodyt čia galybę:

»Ar, Rykove, siunti? Juk caro tai tarnyba,

Tarnystė nedraugystė, Rykove, tu kvailas!

Ar tu siunti? Sukilėlius paleist sau dailiai!

Ir karo dar laike! Aa, jūs lenkai ponai,

Išmoksit, kaip sukilt, bajorai nevidonai!

Bus, Dobžinskiai, jums! šlapkite jūs, niekadėjai!

(Ir garsiai juokdamos pro langą pažiūrėjo.)

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.