Bet taip ji įsiterpti dailiai sugebėjo
Į vidų, kad paskui tik pro svečius mirgėjo,
Kol ji į vietą sau paskirtąją atėjo.
Tik, bėgdama pro mūsų jaunąjį vaikiną,
Kelius drabužiais jam netyčia užkabino,
Paslydo, bet ūmai sau atrama surado,
Nes ant peties pasirėmė čia ponui Tadui.
Nuolankiai atsiprašius, greitai atsisėdo
Į savo vietą paliai Tadą ir jo dėdę,
Tačiau nevalgė, vien tik vėduokliu vėsinos,
Apikaklę taisydama dar lyg dabinos,
Tai vėl ranka lengvai gražius palietus plaukus,
Nuleido juos kiek rausvą kaspiną patraukus.
Minučių keletą svečiai tyloj sėdėjo.
Tačiau tuojau galuose stalo jau šnabždėjo,
Nuolat garsyn, kalbas senąsias atsiminę;
Jau vyrai svarstė vėl medžioklę šiandieninę.
Asesorius ir Rejentas vėl ginčą seną
Pradėjo – Striukio šuns vėl gabumus gvildeno.
Ir Rejentas didžiavos prieš svečių draugiją,
Vis tvirtindams, kad Striukis zuikį viens pavijo;
Asesorius kalbėjo Rejento piktumui,
Kad Striukiui neprilygti Sakalo greitumui.
Ir laukta pritarimo; bet jei girti ėmė
Kas Striukį, tai kiti jau Sakalą tuoj rėmė.
Tie kaip žinovai, tie kaip rungtynes regėję.
Tuomet į naują viešnią kreipėsi Teisėjas
Lėtai: »Atsiprašau, turėjome pradėti,
Ilgiau netiko vaišių pradžią atidėti:
Svečiai išalkę, vaikščiojo toli po lauką;
Maniau nebūsi gal, tad veik jau ir nelaukiau«.
Tai taręs Podkomožiui taurę pakylėjo
Ir apie reikalus abu užsikalbėjo.
Kai taip svečiai tik savo reikalus kartoja,
Tai Tadas žiūri, kokia ta viešnia naujoji.
Atsiminė – į tuščią vietą pažiūrėjęs,
Kad lyg žinojęs jau, kas čion sėdėt turėjęs.
Jo veidas kaito, o širdis tai lyg skrajojo,
Nes manė, kad jau paslaptį jis sužinojo!
Turėję būti skirta, kad šalia sėdėtų
Gražumas iki šiol dar jo nepastebėtas!
Tiesa, dabar atrodė daug jau suaugesnė,
O juk parėdai maino jauną ir senesnį.
Anos plaukai gelsvi, nepinti ir trumpučiai,
O šitos tamsesni, ir dar supinti drūčiai.
Bet gal tik spalvą keitė saulė vakarinė,
Nes leisdamos ji spindulius visur įpynė.
Tuomet jis veido pastebėti nesuspėjo,
Tačiau vaizdavos taip, kokią matyt norėjo:
Jis manė, kad tikrai tur juodos būt akutės,
Kaip dvi greta prisirpusios juodai uogutės;
Pas šitą tokia pat kakta, lūputės, akys,
Ir, jei jau skirtumas, – tai metuos, – būtų sakęs:
Darželio savininkė, rodės, dar mergaitė,
O šita buvo jau suaugusi panaitė;
Tačiau jauni gimimo metrikų neklausia,
Nes juos dabintas grožis sužavi pirmiausia,
Ir mokančios patikt taip sužavi vaikiną,
Kad vaikiškai tokias nekaltomis vadina.
Nors Tadas skaitė apie dvidešimtį metų,
Nors nuo mažens jis Vilniuje gyvent priprato –
Bet augo jis ten seno kunigo globoje,
Kuris jį nuo pagundų gan stropiai dabojo.
Tad jis parsivežė į savo gimtą vietą
Mintis ir širdį dar nesugadintas svieto,
Tačiau ir norą didelį pasmaguriauti.
Iš anksto darė projektus džiaugsmų ragauti
Ir kaimo laisvėmis visoms pasinaudoti;
Žinojo, kad jėgų jis gali paaikvoti,
Nes jautės tvirtas, jį, be to, gražiu vadino,
Vadinosi Soplica; o visi juk žino,
Kad tie Soplicos augaloti, nepaliegę,
Kariauti moka, tik mokytis neįjėgia.
Nuo savo bočių Tadas tad mažai kuo skyrės:
Ant žirgo jodinėjo, irklais puikiai yrės,
Avigalvis nebuvo, bet menkai mokinos,
Nors dėdės turtų mokslui daug jau sunaikino.
Jis mėgo šaudyt, puikiai valdė kalaviją,
Ir manė, kad patekt reiks į karių draugiją,
Nes tėvas jam parašė kario testamentą;
Todel jis būgną mėgo, ne knygas studento.
Bet dėdė tuos visus planus jo sunaikino,
Įsakė grįžti ir apvesdinti ketino:
Žadėjo pradžiai ūkio kaimą paaukoti,
O kiek vėliau ir visą dvarą dovanoti.
Visi tie Tado nuopelnai ir privalumai
Tuoj atkreipė naujos kaimynės domingumą.
Pirmoj akimirkoj jos akys išmėgino
Pečius jo, kaip stipruolio, plačią jo krūtinę,
O jo veide kaskart žymė raudona liko,
Kai tik tiesiog abiejų akys susitiko:
Ir tuoj drąsos jaunuolis daug daugiau įgavo,
Jau akys tvirtumu ir ugnimi žėravo.
Žiūrėjo ji taip pat, ir keturios lėlutės
Blizgėjo, kaip rarotų pamaldų žvakutės.
Jinai pirma prancūziškai kalbėt pradėjo.
Moksleivis, mat, todel knygas tuoj paminėjo,
Ir autorius, ir nuomonės paklausė Tado,
O iš atsakymų vėl kalbai temų rado.
Paskui pradėjo klausinėt apie tapybą,
Šokius ir muziką ir net apie braižybą!
Ir tiek vardų visokių mokslų privadino,
Kad Tadas net nustebo, kad tiek daug ji žino.
Ir geisdams, kad trūkumų jo nepastebėtų,
Jis jai atsakinėjo retkarčiais iš lėto.
Tik laimei mokytoja ta gera jam buvo:
Pamačius, kad atsakant jis kai kur užkliūva,
Tuoj lengvesnių dalykų ėmė klausinėti,
Tuojau pradėjo kaimo rūpesčius minėti,
Nurodė, kaip sukurt gyvenimą gražesnį,
Ir kaip linksmumų rasti eilę įvairesnę.
Ir Tadas mokytojos būdą greit pažino,
Dar pusė valandos – jau juodu pasižino,
Pradėjo net juokauti ir linksmai šnekėjo.
Tada ji duonos tris grumuliukus padėjo
Ir liepė rinktis: o jisai vien to telaukė,
Arčiausią paėmė; į tai kaktoms patraukė
Podkomožaitės; ji tuomet nusišypsojo,
Nes, ką tas grumuliukas reiškė, jau žinojo.
Tačiau kiti svečiai visai kitaip kalbėjo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Tadas vakarienėje taip lengvai susižavi šalia sėdinčia ponia?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.