Veltui už bajorus Teisėjas instantuoja,
Ir Telimena, Zosei verkiant, aimanuoja,
Kad ir belaisvius reiktų žmonėmis skaityti.
Iš tikro, rotos vadas Rykovas Mikita,
Maskolius, bet ir geras žmogus, atsileido:
Tik jam majoras Plutas gelbėti neleido!
Majoras, Dzierovičiuos gimęs, buvo Lenkas,
Vadinę jį Plutovičiu (girdėt taip tenka),
Bet perkrikštas; tai nevidonas, niekadėjas,
Kaip būna paprastai, jei Lenkas sumaskvėja.
Rūkydams pypkį, jis stovėjo kaip nulietas,
O jei kas lenkės jam, tai nosį baisiai rietė,
Paskui per nosį pūsdamas paleido dūmus
Ir nieko nepasakęs ėjo sau į rūmus.
Teisėjas gi jau stengias Rykovą nulenkti,
Asesorių taip pat netinka čia aplenkti;
Tad tarias, kaip tą bylą teismui nepateikti,
Svarbiausia gi, kad valdžiai kištis čia nereiktų.
Tad Rykovas nuėjo pas majorą Plutą:
»Na, Pons Majorai! Kiek naudos galėtų būti
Iš tų belaisvių? Jeigu teismas? Tai bajorai
Pražūtų, o nauda menka mums, Pons Majorai.
Žinai, Majorai? reik dalyką taip pakeisti:
Teisėjas tur tuojau Majorui atsiteisti,
O mes sakysim teko vizitui sustoti,
Tai bus sveika ožka ir vilkas liksis sotus.
Juk priežodis mūs sako: galima – atsargiai;
Vėl priežodis: maitintis reikia caro sargui;
Dar priežodis mūs: taikinkis, jei susipykęs,
Galai, gerai užmezgus, vandeny bus likę.
Jei raporto nebus, mums nieks nekaišios koją,
Ranka tur imt, dar mūsų priežodis kartoja«.
Majoras piktas ėmė rodyt čia galybę:
»Ar, Rykove, siunti? Juk caro tai tarnyba,
Tarnystė nedraugystė, Rykove, tu kvailas!
Ar tu siunti? Sukilėlius paleist sau dailiai!
Ir karo dar laike! Aa, jūs lenkai ponai,
Išmoksit, kaip sukilt, bajorai nevidonai!
Bus, Dobžinskiai, jums! šlapkite jūs, niekadėjai!
(Ir garsiai juokdamos pro langą pažiūrėjo.)
Juk tai Dobžinskis, kurs dar surdote palikęs,
– Nutraukt jam surdotą! – tai pernai atsitiko:
Su manim ėmė bartis, dargi jis pradėjo.
Man šokant šaukia: Ei, šalin tą piktadėją!
Tada, mat, mūs pulke išplėšė kažkas kasą,
Mane gi tardė, daug turėjau ambarasų,
O jam kas darbo? Šokau aš linksmai mozūrą,
Jis rėkia: piktadėjas! O bajorai: ura!
Mane užgavo – na ir kas? bajorą turim.
Sakiau: Dobžinski! ei, ateis dar pas vežimą
Ožka – o ką, Dobžinski? Kailio bus lupimo!«
Paskui Teisėjui pašnabždėjo jau į ausį:
»Teisėjas, jeigu nori, kad tai būtų sausa, –
Po tūkstantį rubliukų duosi už kiekvieną;
Po tūkstantį, Teisėjau, aišku taip, kaip dieną«.
Teisėjas nor derėtis, bet Majoras ima
Bėgiot po kambarį ir rodo įpykimą,
Aplink tik dūmus leidžia, lyg raketa sprogsta,
Nors moters verkia, prašo, vis jis neatoksta.
»Majorai, jam Teisėjas tarė, jei ir bylą
Iškeltum, kas nauda? Mūšys juk čia nekilo
Žaizdų nebuvo, o kad vištų daug suryta,
Tai, einant statutu, turės atsiskaityti.
Į teismą Grafą stoti aš nereikalausiu,
Tai juk kaimyniniai piktumai, paprasčiausi«.
»Teisėjau, ar žinai, Majoras tarė, knygą
Geltonąją?« – »O kur toji knyga išdygo?«
Teisėjas tarė. – »Tai knyga, tai ne Statutai,
Tenai kas žodis: kilpa, ar Sibire būti,
Majoras rėžė, įstatai tie Lietuvoje
Paskelbti; tribunolai veikti jau nustojo!
Tais kariškais įstatymais, net ir ištyrę,
Mažiausia jus išsiųsim dirbti į Sibirą«.
»Pas gurbernatorių aš apeliuosiu«, tarė
Teisėjas. Plutas tarė: »Apeliuok net carui.
Žinok, kad caras tuos įsakymus palaiko
Ir iš malonės bausmę dvigubą pritaiko.
Teisėjas apeliuok, tada aš pamėginsiu,
Ir Jūsų gal Sveikatai kablį užkabinsiu.
Juk Jankelį, tą šnipą, jau valdžia sekioja,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Soplicų šalininkai elgiasi su surištais Dobžinės bajorais ir ką apie bajorų būdą sako pasakotojas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Į dvarą subėga Teisėjo giminės ir draugai, išgirdę apie užpuolimą, ir iš pradžių Dobžinskiams nepritaria. Bet pamatę juos surištus, jie ima jų gailėti, nes pyktis greitai blėsta. Pasakotojas sako, kad lenkų bajorai aistringi ir greit puola muštis, bet „nėra tačiau kerštingi“. Jie eina pas Mackų patarimo, o šis liepia tylėti ir laukti.
Rašiniui: Istorija
2. Kodėl Teisėjo noras spręsti ginčą pagal Statutą nebegali padėti?
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.