Juk tai Dobžinskis, kurs dar surdote palikęs,
– Nutraukt jam surdotą! – tai pernai atsitiko:
Su manim ėmė bartis, dargi jis pradėjo.
Man šokant šaukia: Ei, šalin tą piktadėją!
Tada, mat, mūs pulke išplėšė kažkas kasą,
Mane gi tardė, daug turėjau ambarasų,
O jam kas darbo? Šokau aš linksmai mozūrą,
Jis rėkia: piktadėjas! O bajorai: ura!
Mane užgavo – na ir kas? bajorą turim.
Sakiau: Dobžinski! ei, ateis dar pas vežimą
Ožka – o ką, Dobžinski? Kailio bus lupimo!«
Paskui Teisėjui pašnabždėjo jau į ausį:
»Teisėjas, jeigu nori, kad tai būtų sausa, –
Po tūkstantį rubliukų duosi už kiekvieną;
Po tūkstantį, Teisėjau, aišku taip, kaip dieną«.
Teisėjas nor derėtis, bet Majoras ima
Bėgiot po kambarį ir rodo įpykimą,
Aplink tik dūmus leidžia, lyg raketa sprogsta,
Nors moters verkia, prašo, vis jis neatoksta.
»Majorai, jam Teisėjas tarė, jei ir bylą
Iškeltum, kas nauda? Mūšys juk čia nekilo
Žaizdų nebuvo, o kad vištų daug suryta,
Tai, einant statutu, turės atsiskaityti.
Į teismą Grafą stoti aš nereikalausiu,
Tai juk kaimyniniai piktumai, paprasčiausi«.
»Teisėjau, ar žinai, Majoras tarė, knygą
Geltonąją?« – »O kur toji knyga išdygo?«
Teisėjas tarė. – »Tai knyga, tai ne Statutai,
Tenai kas žodis: kilpa, ar Sibire būti,
Majoras rėžė, įstatai tie Lietuvoje
Paskelbti; tribunolai veikti jau nustojo!
Tais kariškais įstatymais, net ir ištyrę,
Mažiausia jus išsiųsim dirbti į Sibirą«.
»Pas gurbernatorių aš apeliuosiu«, tarė
Teisėjas. Plutas tarė: »Apeliuok net carui.
Žinok, kad caras tuos įsakymus palaiko
Ir iš malonės bausmę dvigubą pritaiko.
Teisėjas apeliuok, tada aš pamėginsiu,
Ir Jūsų gal Sveikatai kablį užkabinsiu.
Juk Jankelį, tą šnipą, jau valdžia sekioja,
O jis dvare tavajam smuklę net nuomoja.
Visus jus areštuot turiu aš laisvą valią«.
»Kas, neįsakius, areštuot mane tur galią?«
Teisėjas tarė ir abu smarkiau vis pyko.
Tačiau tuo tarpu naujas svečias jau atvyko.
Toks keistas atsilankymas. Visų pirmiausia
Įbėgo juodas avinas ragais ilgiausiais,
Net keturiais, kurių viena pora apsukus
Ausis ir prie kiekvieno rago kleketukas,
Iš kaktos stačiai styri laibesni ragučiai,
Prie jų kiekvieno maskatuojasi barškučiai.
Už avino, tai jaučiai, avys bėgti ima,
O paskui, tai prikrauti keturi vežimai.
Visi atspėjo, kad tai Kvestorius atvyksta.
Teisėjas tad, kaip šeimininkas, lyg nepyksta,
Ir eina, sveikint svečią. Kunigas linguoja
Dievotai vežime, važiuodamas pirmuoju,
Iš jo koptūro jį belaisviai tuoj pažino,
Bet jis pirštu jiems duodams ženklą prigrasino.
Antrajam vežime, aukštai vežiko vietoj
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.