Ponas Tadas340-342 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys68% kūrinio
340 psl.

Iškeltum, kas nauda? Mūšys juk čia nekilo

Žaizdų nebuvo, o kad vištų daug suryta,

Tai, einant statutu, turės atsiskaityti.

Į teismą Grafą stoti aš nereikalausiu,

Tai juk kaimyniniai piktumai, paprasčiausi«.

»Teisėjau, ar žinai, Majoras tarė, knygą

Geltonąją?« – »O kur toji knyga išdygo?«

Teisėjas tarė. – »Tai knyga, tai ne Statutai,

Tenai kas žodis: kilpa, ar Sibire būti,

Majoras rėžė, įstatai tie Lietuvoje

Paskelbti; tribunolai veikti jau nustojo!

Tais kariškais įstatymais, net ir ištyrę,

Mažiausia jus išsiųsim dirbti į Sibirą«.

»Pas gurbernatorių aš apeliuosiu«, tarė

Teisėjas. Plutas tarė: »Apeliuok net carui.

Žinok, kad caras tuos įsakymus palaiko

Ir iš malonės bausmę dvigubą pritaiko.

Teisėjas apeliuok, tada aš pamėginsiu,

Ir Jūsų gal Sveikatai kablį užkabinsiu.

Juk Jankelį, tą šnipą, jau valdžia sekioja,

341 psl.

O jis dvare tavajam smuklę net nuomoja.

Visus jus areštuot turiu aš laisvą valią«.

»Kas, neįsakius, areštuot mane tur galią?«

Teisėjas tarė ir abu smarkiau vis pyko.

Tačiau tuo tarpu naujas svečias jau atvyko.

Toks keistas atsilankymas. Visų pirmiausia

Įbėgo juodas avinas ragais ilgiausiais,

Net keturiais, kurių viena pora apsukus

Ausis ir prie kiekvieno rago kleketukas,

Iš kaktos stačiai styri laibesni ragučiai,

Prie jų kiekvieno maskatuojasi barškučiai.

Už avino, tai jaučiai, avys bėgti ima,

O paskui, tai prikrauti keturi vežimai.

Visi atspėjo, kad tai Kvestorius atvyksta.

Teisėjas tad, kaip šeimininkas, lyg nepyksta,

Ir eina, sveikint svečią. Kunigas linguoja

Dievotai vežime, važiuodamas pirmuoju,

Iš jo koptūro jį belaisviai tuoj pažino,

Bet jis pirštu jiems duodams ženklą prigrasino.

Antrajam vežime, aukštai vežiko vietoj

342 psl.

Sėdėjo Mackus, tas Rykštutė, kaip kaimietis;

Bajorai ėmė rėkt, vos spėję pastebėti,

Jis taręs jiems: »Kvailiai!«, parodė, kad tylėtų.

Trečiam rudinėje Prūsokas arklius kirto,

Mickevičius ir Zanas buvo ant ketvirto.

Tuo tarpu Kotvičai, Podhaiskiai ir Biergeliai,

Isavičiai, Birbašiai, Vilbikai, nors gelia

Jiems pyktis dantį, ima Dobžinskių gailėtis

Ir jų piktumo karštis pradeda mažėti,

Nes nors lenkų bajorai ir labai aistringi,

Greit ima muštis, bet nėra tačiau kerštingi.

Tuoj bėga pas Motiejų, patarimo klausia,

O jis įsako triūsdamas tylėt pirmiausia

Ir laukti.

Bernardinas kambarin įėjo,

Vos jį pažinta, nors ir tuos pačius dėvėjo

Rūbus – jis atsimainė. Liūdnas jis dažniausiai,

Dabar gi linksmas kelia galvą kuo aukščiausiai,

Kaip Kvestoriaus eilinio, mina jo varsojas,

Ir pirm pradėdams kalbą, garsiai dar kvatoja:

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Soplicų šalininkai elgiasi su surištais Dobžinės bajorais ir ką apie bajorų būdą sako pasakotojas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Į dvarą subėga Teisėjo giminės ir draugai, išgirdę apie užpuolimą, ir iš pradžių Dobžinskiams nepritaria. Bet pamatę juos surištus, jie ima jų gailėti, nes pyktis greitai blėsta. Pasakotojas sako, kad lenkų bajorai aistringi ir greit puola muštis, bet „nėra tačiau kerštingi“. Jie eina pas Mackų patarimo, o šis liepia tylėti ir laukti.

Rašiniui: Istorija

2. Kodėl Teisėjo noras spręsti ginčą pagal Statutą nebegali padėti?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Istorija

3. Kodėl Kirminas, atvykęs į užimtą dvarą, elgiasi kaip linksmas kvestorius ir draugauja su rusų karininkais?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kirminas apsimeta linksmu aukų rinkėju vienuoliu: kvatoja, sveikina majorą su laimikiu ir pataria iš Grafo paimti dukatų. Bet tai gudrybė: jis turi paslėptą ginklą, liepia nešti pusryčius ir pončą, o paskui prašo Teisėjo duoti degtinės ir kareiviams. Kai karininkai ir kareiviai apgirsta, bajorams lengviau išsilaisvinti. Namiškiai jo net nepažįsta.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.