Ponas Tadas341-343 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys68% kūrinio
341 psl.

O jis dvare tavajam smuklę net nuomoja.

Visus jus areštuot turiu aš laisvą valią«.

»Kas, neįsakius, areštuot mane tur galią?«

Teisėjas tarė ir abu smarkiau vis pyko.

Tačiau tuo tarpu naujas svečias jau atvyko.

Toks keistas atsilankymas. Visų pirmiausia

Įbėgo juodas avinas ragais ilgiausiais,

Net keturiais, kurių viena pora apsukus

Ausis ir prie kiekvieno rago kleketukas,

Iš kaktos stačiai styri laibesni ragučiai,

Prie jų kiekvieno maskatuojasi barškučiai.

Už avino, tai jaučiai, avys bėgti ima,

O paskui, tai prikrauti keturi vežimai.

Visi atspėjo, kad tai Kvestorius atvyksta.

Teisėjas tad, kaip šeimininkas, lyg nepyksta,

Ir eina, sveikint svečią. Kunigas linguoja

Dievotai vežime, važiuodamas pirmuoju,

Iš jo koptūro jį belaisviai tuoj pažino,

Bet jis pirštu jiems duodams ženklą prigrasino.

Antrajam vežime, aukštai vežiko vietoj

342 psl.

Sėdėjo Mackus, tas Rykštutė, kaip kaimietis;

Bajorai ėmė rėkt, vos spėję pastebėti,

Jis taręs jiems: »Kvailiai!«, parodė, kad tylėtų.

Trečiam rudinėje Prūsokas arklius kirto,

Mickevičius ir Zanas buvo ant ketvirto.

Tuo tarpu Kotvičai, Podhaiskiai ir Biergeliai,

Isavičiai, Birbašiai, Vilbikai, nors gelia

Jiems pyktis dantį, ima Dobžinskių gailėtis

Ir jų piktumo karštis pradeda mažėti,

Nes nors lenkų bajorai ir labai aistringi,

Greit ima muštis, bet nėra tačiau kerštingi.

Tuoj bėga pas Motiejų, patarimo klausia,

O jis įsako triūsdamas tylėt pirmiausia

Ir laukti.

Bernardinas kambarin įėjo,

Vos jį pažinta, nors ir tuos pačius dėvėjo

Rūbus – jis atsimainė. Liūdnas jis dažniausiai,

Dabar gi linksmas kelia galvą kuo aukščiausiai,

Kaip Kvestoriaus eilinio, mina jo varsojas,

Ir pirm pradėdams kalbą, garsiai dar kvatoja:

343 psl.

»Cha, cha, lenkiuos, lenkiuos! randu čionai naujienų!

Na, ponai karininkai, kas medžioja dieną,

Jūs naktį! Pelnas geras, grobį jau regėjau!

Oi skust tuos bajorus, oi skust tuos niekadėjus!

Suveržt drūčiau juos, nes tai vikrūs tie vyrukai!

Na, sveikinu Majorą, sugavai Grafuką,

Tai storas ir turtingas pons iš antenatų,

Neleisk jo, kol negausi tris šimtus dukatų;

O gavęs, vienuolynui bent šiek tiek suteiki,

Ir man kiek, nes maldų ir tavo vėlei reikia.

Kaipo vienuoliui, man vėlė tava juk rūpi!

Nes karininkui irgi gal mirtis kur tupi!

Gerai parašė Baka, kad mirtis atjoja

Raita, sekioja ir dabitą apvanoja

Ir driskiui tvoja, ji pasiekia ir koptūrą,

Taip pat frizūrą, po mandiera net pažiūri.

Mirtis močelė, lyg svogūno tas krislelis,

Išspaudžia graudžias ašaras, ji net lopšely

Vaikelį supa, tildo tą, kurs puotą kelia!

Oi! Oi! Majore, šiandien triūsiam, ryt jau pūsim!

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.