Veltui už bajorus Teisėjas instantuoja,
Ir Telimena, Zosei verkiant, aimanuoja,
Kad ir belaisvius reiktų žmonėmis skaityti.
Iš tikro, rotos vadas Rykovas Mikita,
Maskolius, bet ir geras žmogus, atsileido:
Tik jam majoras Plutas gelbėti neleido!
Majoras, Dzierovičiuos gimęs, buvo Lenkas,
Vadinę jį Plutovičiu (girdėt taip tenka),
Bet perkrikštas; tai nevidonas, niekadėjas,
Kaip būna paprastai, jei Lenkas sumaskvėja.
Rūkydams pypkį, jis stovėjo kaip nulietas,
O jei kas lenkės jam, tai nosį baisiai rietė,
Paskui per nosį pūsdamas paleido dūmus
Ir nieko nepasakęs ėjo sau į rūmus.
Teisėjas gi jau stengias Rykovą nulenkti,
Asesorių taip pat netinka čia aplenkti;
Tad tarias, kaip tą bylą teismui nepateikti,
Svarbiausia gi, kad valdžiai kištis čia nereiktų.
Tad Rykovas nuėjo pas majorą Plutą:
»Na, Pons Majorai! Kiek naudos galėtų būti
Iš tų belaisvių? Jeigu teismas? Tai bajorai
Pražūtų, o nauda menka mums, Pons Majorai.
Žinai, Majorai? reik dalyką taip pakeisti:
Teisėjas tur tuojau Majorui atsiteisti,
O mes sakysim teko vizitui sustoti,
Tai bus sveika ožka ir vilkas liksis sotus.
Juk priežodis mūs sako: galima – atsargiai;
Vėl priežodis: maitintis reikia caro sargui;
Dar priežodis mūs: taikinkis, jei susipykęs,
Galai, gerai užmezgus, vandeny bus likę.
Jei raporto nebus, mums nieks nekaišios koją,
Ranka tur imt, dar mūsų priežodis kartoja«.
Majoras piktas ėmė rodyt čia galybę:
»Ar, Rykove, siunti? Juk caro tai tarnyba,
Tarnystė nedraugystė, Rykove, tu kvailas!
Ar tu siunti? Sukilėlius paleist sau dailiai!
Ir karo dar laike! Aa, jūs lenkai ponai,
Išmoksit, kaip sukilt, bajorai nevidonai!
Bus, Dobžinskiai, jums! šlapkite jūs, niekadėjai!
(Ir garsiai juokdamos pro langą pažiūrėjo.)
Juk tai Dobžinskis, kurs dar surdote palikęs,
– Nutraukt jam surdotą! – tai pernai atsitiko:
Su manim ėmė bartis, dargi jis pradėjo.
Man šokant šaukia: Ei, šalin tą piktadėją!
Tada, mat, mūs pulke išplėšė kažkas kasą,
Mane gi tardė, daug turėjau ambarasų,
O jam kas darbo? Šokau aš linksmai mozūrą,
Jis rėkia: piktadėjas! O bajorai: ura!
Mane užgavo – na ir kas? bajorą turim.
Sakiau: Dobžinski! ei, ateis dar pas vežimą
Ožka – o ką, Dobžinski? Kailio bus lupimo!«
Paskui Teisėjui pašnabždėjo jau į ausį:
»Teisėjas, jeigu nori, kad tai būtų sausa, –
Po tūkstantį rubliukų duosi už kiekvieną;
Po tūkstantį, Teisėjau, aišku taip, kaip dieną«.
Teisėjas nor derėtis, bet Majoras ima
Bėgiot po kambarį ir rodo įpykimą,
Aplink tik dūmus leidžia, lyg raketa sprogsta,
Nors moters verkia, prašo, vis jis neatoksta.
»Majorai, jam Teisėjas tarė, jei ir bylą
Iškeltum, kas nauda? Mūšys juk čia nekilo
Žaizdų nebuvo, o kad vištų daug suryta,
Tai, einant statutu, turės atsiskaityti.
Į teismą Grafą stoti aš nereikalausiu,
Tai juk kaimyniniai piktumai, paprasčiausi«.
»Teisėjau, ar žinai, Majoras tarė, knygą
Geltonąją?« – »O kur toji knyga išdygo?«
Teisėjas tarė. – »Tai knyga, tai ne Statutai,
Tenai kas žodis: kilpa, ar Sibire būti,
Majoras rėžė, įstatai tie Lietuvoje
Paskelbti; tribunolai veikti jau nustojo!
Tais kariškais įstatymais, net ir ištyrę,
Mažiausia jus išsiųsim dirbti į Sibirą«.
»Pas gurbernatorių aš apeliuosiu«, tarė
Teisėjas. Plutas tarė: »Apeliuok net carui.
Žinok, kad caras tuos įsakymus palaiko
Ir iš malonės bausmę dvigubą pritaiko.
Teisėjas apeliuok, tada aš pamėginsiu,
Ir Jūsų gal Sveikatai kablį užkabinsiu.
Juk Jankelį, tą šnipą, jau valdžia sekioja,
O jis dvare tavajam smuklę net nuomoja.
Visus jus areštuot turiu aš laisvą valią«.
»Kas, neįsakius, areštuot mane tur galią?«
Teisėjas tarė ir abu smarkiau vis pyko.
Tačiau tuo tarpu naujas svečias jau atvyko.
Toks keistas atsilankymas. Visų pirmiausia
Įbėgo juodas avinas ragais ilgiausiais,
Net keturiais, kurių viena pora apsukus
Ausis ir prie kiekvieno rago kleketukas,
Iš kaktos stačiai styri laibesni ragučiai,
Prie jų kiekvieno maskatuojasi barškučiai.
Už avino, tai jaučiai, avys bėgti ima,
O paskui, tai prikrauti keturi vežimai.
Visi atspėjo, kad tai Kvestorius atvyksta.
Teisėjas tad, kaip šeimininkas, lyg nepyksta,
Ir eina, sveikint svečią. Kunigas linguoja
Dievotai vežime, važiuodamas pirmuoju,
Iš jo koptūro jį belaisviai tuoj pažino,
Bet jis pirštu jiems duodams ženklą prigrasino.
Antrajam vežime, aukštai vežiko vietoj
Sėdėjo Mackus, tas Rykštutė, kaip kaimietis;
Bajorai ėmė rėkt, vos spėję pastebėti,
Jis taręs jiems: »Kvailiai!«, parodė, kad tylėtų.
Trečiam rudinėje Prūsokas arklius kirto,
Mickevičius ir Zanas buvo ant ketvirto.
Tuo tarpu Kotvičai, Podhaiskiai ir Biergeliai,
Isavičiai, Birbašiai, Vilbikai, nors gelia
Jiems pyktis dantį, ima Dobžinskių gailėtis
Ir jų piktumo karštis pradeda mažėti,
Nes nors lenkų bajorai ir labai aistringi,
Greit ima muštis, bet nėra tačiau kerštingi.
Tuoj bėga pas Motiejų, patarimo klausia,
O jis įsako triūsdamas tylėt pirmiausia
Ir laukti.
Bernardinas kambarin įėjo,
Vos jį pažinta, nors ir tuos pačius dėvėjo
Rūbus – jis atsimainė. Liūdnas jis dažniausiai,
Dabar gi linksmas kelia galvą kuo aukščiausiai,
Kaip Kvestoriaus eilinio, mina jo varsojas,
Ir pirm pradėdams kalbą, garsiai dar kvatoja:
»Cha, cha, lenkiuos, lenkiuos! randu čionai naujienų!
Na, ponai karininkai, kas medžioja dieną,
Jūs naktį! Pelnas geras, grobį jau regėjau!
Oi skust tuos bajorus, oi skust tuos niekadėjus!
Suveržt drūčiau juos, nes tai vikrūs tie vyrukai!
Na, sveikinu Majorą, sugavai Grafuką,
Tai storas ir turtingas pons iš antenatų,
Neleisk jo, kol negausi tris šimtus dukatų;
O gavęs, vienuolynui bent šiek tiek suteiki,
Ir man kiek, nes maldų ir tavo vėlei reikia.
Kaipo vienuoliui, man vėlė tava juk rūpi!
Nes karininkui irgi gal mirtis kur tupi!
Gerai parašė Baka, kad mirtis atjoja
Raita, sekioja ir dabitą apvanoja
Ir driskiui tvoja, ji pasiekia ir koptūrą,
Taip pat frizūrą, po mandiera net pažiūri.
Mirtis močelė, lyg svogūno tas krislelis,
Išspaudžia graudžias ašaras, ji net lopšely
Vaikelį supa, tildo tą, kurs puotą kelia!
Oi! Oi! Majore, šiandien triūsiam, ryt jau pūsim!
Tik tai, ką šiandien valgom, išgeriam – dar mūsų!
Teisėjau, rodos, pusryčiauti būtų laikas?
Aš sėduos, ir kiti tegu prie stalo laikos;
Majorai, kad taip zrazų? Ponai kapitone,
Kaip būt? jei pončo dar atneštų man ir Ponui?«
»Tiesa, Tėveli, pratarė čia karininkai,
Užkąst ir palinkėt Teisėjui, rodos, tinka!«
Namiškiai Kirmino čia, rodos, nepažino,
Iš kur tasai linksmumas ir tokia dar mina!
Virėją pasišaukęs paliepė Teisėjas,
Tuoj stalą zrazais, vazoms, buteliais apdėjo.
Pradėjo Rykovas ir Plutas tuoj kramtyti,
Skubiai taip gerti ir taip greitai kąsnius ryti,
Kad jau per pusvalandį nebeliko zrazų,
Ir pončo liko jau mažiau kaip pusė vazos.
Majoras sotus, linksmas krėsle atsilošęs
Ir pypkį užsirūkęs pinigu, kaip tošia,
Nušluostė lūpas, ėmęs staltiesės kampuką,
Ir juokdamos į moteris akis atsuko
Ir tarė: »Aš gražias ponias, kaip vetus myliu!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Soplicų šalininkai elgiasi su surištais Dobžinės bajorais ir ką apie bajorų būdą sako pasakotojas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Į dvarą subėga Teisėjo giminės ir draugai, išgirdę apie užpuolimą, ir iš pradžių Dobžinskiams nepritaria. Bet pamatę juos surištus, jie ima jų gailėti, nes pyktis greitai blėsta. Pasakotojas sako, kad lenkų bajorai aistringi ir greit puola muštis, bet „nėra tačiau kerštingi“. Jie eina pas Mackų patarimo, o šis liepia tylėti ir laukti.
Rašiniui: Istorija
2. Kodėl Teisėjo noras spręsti ginčą pagal Statutą nebegali padėti?
Rašiniui: Istorija
3. Kodėl Kirminas, atvykęs į užimtą dvarą, elgiasi kaip linksmas kvestorius ir draugauja su rusų karininkais?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kirminas apsimeta linksmu aukų rinkėju vienuoliu: kvatoja, sveikina majorą su laimikiu ir pataria iš Grafo paimti dukatų. Bet tai gudrybė: jis turi paslėptą ginklą, liepia nešti pusryčius ir pončą, o paskui prašo Teisėjo duoti degtinės ir kareiviams. Kai karininkai ir kareiviai apgirsta, bajorams lengviau išsilaisvinti. Namiškiai jo net nepažįsta.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.