Sėdėjo Mackus, tas Rykštutė, kaip kaimietis;
Bajorai ėmė rėkt, vos spėję pastebėti,
Jis taręs jiems: »Kvailiai!«, parodė, kad tylėtų.
Trečiam rudinėje Prūsokas arklius kirto,
Mickevičius ir Zanas buvo ant ketvirto.
Tuo tarpu Kotvičai, Podhaiskiai ir Biergeliai,
Isavičiai, Birbašiai, Vilbikai, nors gelia
Jiems pyktis dantį, ima Dobžinskių gailėtis
Ir jų piktumo karštis pradeda mažėti,
Nes nors lenkų bajorai ir labai aistringi,
Greit ima muštis, bet nėra tačiau kerštingi.
Tuoj bėga pas Motiejų, patarimo klausia,
O jis įsako triūsdamas tylėt pirmiausia
Ir laukti.
Bernardinas kambarin įėjo,
Vos jį pažinta, nors ir tuos pačius dėvėjo
Rūbus – jis atsimainė. Liūdnas jis dažniausiai,
Dabar gi linksmas kelia galvą kuo aukščiausiai,
Kaip Kvestoriaus eilinio, mina jo varsojas,
Ir pirm pradėdams kalbą, garsiai dar kvatoja:
»Cha, cha, lenkiuos, lenkiuos! randu čionai naujienų!
Na, ponai karininkai, kas medžioja dieną,
Jūs naktį! Pelnas geras, grobį jau regėjau!
Oi skust tuos bajorus, oi skust tuos niekadėjus!
Suveržt drūčiau juos, nes tai vikrūs tie vyrukai!
Na, sveikinu Majorą, sugavai Grafuką,
Tai storas ir turtingas pons iš antenatų,
Neleisk jo, kol negausi tris šimtus dukatų;
O gavęs, vienuolynui bent šiek tiek suteiki,
Ir man kiek, nes maldų ir tavo vėlei reikia.
Kaipo vienuoliui, man vėlė tava juk rūpi!
Nes karininkui irgi gal mirtis kur tupi!
Gerai parašė Baka, kad mirtis atjoja
Raita, sekioja ir dabitą apvanoja
Ir driskiui tvoja, ji pasiekia ir koptūrą,
Taip pat frizūrą, po mandiera net pažiūri.
Mirtis močelė, lyg svogūno tas krislelis,
Išspaudžia graudžias ašaras, ji net lopšely
Vaikelį supa, tildo tą, kurs puotą kelia!
Oi! Oi! Majore, šiandien triūsiam, ryt jau pūsim!
Tik tai, ką šiandien valgom, išgeriam – dar mūsų!
Teisėjau, rodos, pusryčiauti būtų laikas?
Aš sėduos, ir kiti tegu prie stalo laikos;
Majorai, kad taip zrazų? Ponai kapitone,
Kaip būt? jei pončo dar atneštų man ir Ponui?«
»Tiesa, Tėveli, pratarė čia karininkai,
Užkąst ir palinkėt Teisėjui, rodos, tinka!«
Namiškiai Kirmino čia, rodos, nepažino,
Iš kur tasai linksmumas ir tokia dar mina!
Virėją pasišaukęs paliepė Teisėjas,
Tuoj stalą zrazais, vazoms, buteliais apdėjo.
Pradėjo Rykovas ir Plutas tuoj kramtyti,
Skubiai taip gerti ir taip greitai kąsnius ryti,
Kad jau per pusvalandį nebeliko zrazų,
Ir pončo liko jau mažiau kaip pusė vazos.
Majoras sotus, linksmas krėsle atsilošęs
Ir pypkį užsirūkęs pinigu, kaip tošia,
Nušluostė lūpas, ėmęs staltiesės kampuką,
Ir juokdamos į moteris akis atsuko
Ir tarė: »Aš gražias ponias, kaip vetus myliu!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Soplicų šalininkai elgiasi su surištais Dobžinės bajorais ir ką apie bajorų būdą sako pasakotojas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Į dvarą subėga Teisėjo giminės ir draugai, išgirdę apie užpuolimą, ir iš pradžių Dobžinskiams nepritaria. Bet pamatę juos surištus, jie ima jų gailėti, nes pyktis greitai blėsta. Pasakotojas sako, kad lenkų bajorai aistringi ir greit puola muštis, bet „nėra tačiau kerštingi“. Jie eina pas Mackų patarimo, o šis liepia tylėti ir laukti.
Rašiniui: Istorija
2. Kodėl Kirminas, atvykęs į užimtą dvarą, elgiasi kaip linksmas kvestorius ir draugauja su rusų karininkais?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kirminas apsimeta linksmu aukų rinkėju vienuoliu: kvatoja, sveikina majorą su laimikiu ir pataria iš Grafo paimti dukatų. Bet tai gudrybė: jis turi paslėptą ginklą, liepia nešti pusryčius ir pončą, o paskui prašo Teisėjo duoti degtinės ir kareiviams. Kai karininkai ir kareiviai apgirsta, bajorams lengviau išsilaisvinti. Namiškiai jo net nepažįsta.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.