Ponas Tadas343-345 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys69% kūrinio
343 psl.

»Cha, cha, lenkiuos, lenkiuos! randu čionai naujienų!

Na, ponai karininkai, kas medžioja dieną,

Jūs naktį! Pelnas geras, grobį jau regėjau!

Oi skust tuos bajorus, oi skust tuos niekadėjus!

Suveržt drūčiau juos, nes tai vikrūs tie vyrukai!

Na, sveikinu Majorą, sugavai Grafuką,

Tai storas ir turtingas pons iš antenatų,

Neleisk jo, kol negausi tris šimtus dukatų;

O gavęs, vienuolynui bent šiek tiek suteiki,

Ir man kiek, nes maldų ir tavo vėlei reikia.

Kaipo vienuoliui, man vėlė tava juk rūpi!

Nes karininkui irgi gal mirtis kur tupi!

Gerai parašė Baka, kad mirtis atjoja

Raita, sekioja ir dabitą apvanoja

Ir driskiui tvoja, ji pasiekia ir koptūrą,

Taip pat frizūrą, po mandiera net pažiūri.

Mirtis močelė, lyg svogūno tas krislelis,

Išspaudžia graudžias ašaras, ji net lopšely

Vaikelį supa, tildo tą, kurs puotą kelia!

Oi! Oi! Majore, šiandien triūsiam, ryt jau pūsim!

344 psl.

Tik tai, ką šiandien valgom, išgeriam – dar mūsų!

Teisėjau, rodos, pusryčiauti būtų laikas?

Aš sėduos, ir kiti tegu prie stalo laikos;

Majorai, kad taip zrazų? Ponai kapitone,

Kaip būt? jei pončo dar atneštų man ir Ponui?«

»Tiesa, Tėveli, pratarė čia karininkai,

Užkąst ir palinkėt Teisėjui, rodos, tinka!«

Namiškiai Kirmino čia, rodos, nepažino,

Iš kur tasai linksmumas ir tokia dar mina!

Virėją pasišaukęs paliepė Teisėjas,

Tuoj stalą zrazais, vazoms, buteliais apdėjo.

Pradėjo Rykovas ir Plutas tuoj kramtyti,

Skubiai taip gerti ir taip greitai kąsnius ryti,

Kad jau per pusvalandį nebeliko zrazų,

Ir pončo liko jau mažiau kaip pusė vazos.

Majoras sotus, linksmas krėsle atsilošęs

Ir pypkį užsirūkęs pinigu, kaip tošia,

Nušluostė lūpas, ėmęs staltiesės kampuką,

Ir juokdamos į moteris akis atsuko

Ir tarė: »Aš gražias ponias, kaip vetus myliu!

345 psl.

O juk majorai, kai po pusryčių pakyla,

Jiems užkandis geriausias su ponioms kalbėtis,

O dar su taip gražioms, kaip jūs, reik pastebėti!

Tad gal kortuot reik vistą, halbe cwelbe imti?

Arba mozūrą šokt? na, ką gi čia, po šimtų!

Juk mozuristas jegrų aš pulke gan rimtas!«

Ir geisdams su ponioms arčiau susigyventi,

Su pypkio dūmais leido joms dar komplimentų.

»Taip, šokt! pasakė Kirminas: kai įsigersiu,

Tai aš, nors kunigas, skvernus aukštyn užversiu

Ir eisiu šokt mozūrą! Bet žinai, Majore,

Mes geriam, bet ir jegrai gert ar tik nenori?

Ulioti, tai uliot! Teisėjau duok karčiosios,

Majoras leis ir jegrams gerti iki sočiai!«

»Prašyčiau, tarė čia Majoras, jeigu galit«.

»Duok, tarė Kirminas, Teisėjau, jiems ik valiai

Net spirito«. Ir kai dvare sau štabas traukė,

Kieme kareiviai irgi raginant nelaukė.

Ramiai sau kapitonas Rykovas girkšnojo,

O pons Majoras gėrė ir ponioms šypsojos,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Kirminas, atvykęs į užimtą dvarą, elgiasi kaip linksmas kvestorius ir draugauja su rusų karininkais?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kirminas apsimeta linksmu aukų rinkėju vienuoliu: kvatoja, sveikina majorą su laimikiu ir pataria iš Grafo paimti dukatų. Bet tai gudrybė: jis turi paslėptą ginklą, liepia nešti pusryčius ir pončą, o paskui prašo Teisėjo duoti degtinės ir kareiviams. Kai karininkai ir kareiviai apgirsta, bajorams lengviau išsilaisvinti. Namiškiai jo net nepažįsta.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.