Ponas Tadas341-346 psl. · apie 20 min.
Devintoji knyga. Mūšys69% kūrinio
341 psl.

O jis dvare tavajam smuklę net nuomoja.

Visus jus areštuot turiu aš laisvą valią«.

»Kas, neįsakius, areštuot mane tur galią?«

Teisėjas tarė ir abu smarkiau vis pyko.

Tačiau tuo tarpu naujas svečias jau atvyko.

Toks keistas atsilankymas. Visų pirmiausia

Įbėgo juodas avinas ragais ilgiausiais,

Net keturiais, kurių viena pora apsukus

Ausis ir prie kiekvieno rago kleketukas,

Iš kaktos stačiai styri laibesni ragučiai,

Prie jų kiekvieno maskatuojasi barškučiai.

Už avino, tai jaučiai, avys bėgti ima,

O paskui, tai prikrauti keturi vežimai.

Visi atspėjo, kad tai Kvestorius atvyksta.

Teisėjas tad, kaip šeimininkas, lyg nepyksta,

Ir eina, sveikint svečią. Kunigas linguoja

Dievotai vežime, važiuodamas pirmuoju,

Iš jo koptūro jį belaisviai tuoj pažino,

Bet jis pirštu jiems duodams ženklą prigrasino.

Antrajam vežime, aukštai vežiko vietoj

342 psl.

Sėdėjo Mackus, tas Rykštutė, kaip kaimietis;

Bajorai ėmė rėkt, vos spėję pastebėti,

Jis taręs jiems: »Kvailiai!«, parodė, kad tylėtų.

Trečiam rudinėje Prūsokas arklius kirto,

Mickevičius ir Zanas buvo ant ketvirto.

Tuo tarpu Kotvičai, Podhaiskiai ir Biergeliai,

Isavičiai, Birbašiai, Vilbikai, nors gelia

Jiems pyktis dantį, ima Dobžinskių gailėtis

Ir jų piktumo karštis pradeda mažėti,

Nes nors lenkų bajorai ir labai aistringi,

Greit ima muštis, bet nėra tačiau kerštingi.

Tuoj bėga pas Motiejų, patarimo klausia,

O jis įsako triūsdamas tylėt pirmiausia

Ir laukti.

Bernardinas kambarin įėjo,

Vos jį pažinta, nors ir tuos pačius dėvėjo

Rūbus – jis atsimainė. Liūdnas jis dažniausiai,

Dabar gi linksmas kelia galvą kuo aukščiausiai,

Kaip Kvestoriaus eilinio, mina jo varsojas,

Ir pirm pradėdams kalbą, garsiai dar kvatoja:

343 psl.

»Cha, cha, lenkiuos, lenkiuos! randu čionai naujienų!

Na, ponai karininkai, kas medžioja dieną,

Jūs naktį! Pelnas geras, grobį jau regėjau!

Oi skust tuos bajorus, oi skust tuos niekadėjus!

Suveržt drūčiau juos, nes tai vikrūs tie vyrukai!

Na, sveikinu Majorą, sugavai Grafuką,

Tai storas ir turtingas pons iš antenatų,

Neleisk jo, kol negausi tris šimtus dukatų;

O gavęs, vienuolynui bent šiek tiek suteiki,

Ir man kiek, nes maldų ir tavo vėlei reikia.

Kaipo vienuoliui, man vėlė tava juk rūpi!

Nes karininkui irgi gal mirtis kur tupi!

Gerai parašė Baka, kad mirtis atjoja

Raita, sekioja ir dabitą apvanoja

Ir driskiui tvoja, ji pasiekia ir koptūrą,

Taip pat frizūrą, po mandiera net pažiūri.

Mirtis močelė, lyg svogūno tas krislelis,

Išspaudžia graudžias ašaras, ji net lopšely

Vaikelį supa, tildo tą, kurs puotą kelia!

Oi! Oi! Majore, šiandien triūsiam, ryt jau pūsim!

344 psl.

Tik tai, ką šiandien valgom, išgeriam – dar mūsų!

Teisėjau, rodos, pusryčiauti būtų laikas?

Aš sėduos, ir kiti tegu prie stalo laikos;

Majorai, kad taip zrazų? Ponai kapitone,

Kaip būt? jei pončo dar atneštų man ir Ponui?«

»Tiesa, Tėveli, pratarė čia karininkai,

Užkąst ir palinkėt Teisėjui, rodos, tinka!«

Namiškiai Kirmino čia, rodos, nepažino,

Iš kur tasai linksmumas ir tokia dar mina!

Virėją pasišaukęs paliepė Teisėjas,

Tuoj stalą zrazais, vazoms, buteliais apdėjo.

Pradėjo Rykovas ir Plutas tuoj kramtyti,

Skubiai taip gerti ir taip greitai kąsnius ryti,

Kad jau per pusvalandį nebeliko zrazų,

Ir pončo liko jau mažiau kaip pusė vazos.

Majoras sotus, linksmas krėsle atsilošęs

Ir pypkį užsirūkęs pinigu, kaip tošia,

Nušluostė lūpas, ėmęs staltiesės kampuką,

Ir juokdamos į moteris akis atsuko

Ir tarė: »Aš gražias ponias, kaip vetus myliu!

345 psl.

O juk majorai, kai po pusryčių pakyla,

Jiems užkandis geriausias su ponioms kalbėtis,

O dar su taip gražioms, kaip jūs, reik pastebėti!

Tad gal kortuot reik vistą, halbe cwelbe imti?

Arba mozūrą šokt? na, ką gi čia, po šimtų!

Juk mozuristas jegrų aš pulke gan rimtas!«

Ir geisdams su ponioms arčiau susigyventi,

Su pypkio dūmais leido joms dar komplimentų.

»Taip, šokt! pasakė Kirminas: kai įsigersiu,

Tai aš, nors kunigas, skvernus aukštyn užversiu

Ir eisiu šokt mozūrą! Bet žinai, Majore,

Mes geriam, bet ir jegrai gert ar tik nenori?

Ulioti, tai uliot! Teisėjau duok karčiosios,

Majoras leis ir jegrams gerti iki sočiai!«

»Prašyčiau, tarė čia Majoras, jeigu galit«.

»Duok, tarė Kirminas, Teisėjau, jiems ik valiai

Net spirito«. Ir kai dvare sau štabas traukė,

Kieme kareiviai irgi raginant nelaukė.

Ramiai sau kapitonas Rykovas girkšnojo,

O pons Majoras gėrė ir ponioms šypsojos,

346 psl.

Ir šokt labiau vis geidė, juo daugiau išgėrė

Numetęs pypkį, ranką Telimenos stvėrė,

Norėdams šokt, ta bėga; Zosę tad paliečia

Jai svirdams, lenkdamos, ir prie mozūro kviečia:

»Ei, Rykovai, tu negaišink su pypkiu laiko,

Mesk pypkį, juk gerai tu groji balalaika,

Matai tenai gitarą, imk, aš šokti noriu

Mozūrą! Aš Majoras vesiu pirmą porą«.

Gitarą ėmęs kapitonas grot mėgino,

O Plutas Telimeną šokti vėl vadino.

»Majoro žodis, Pana, Rusas aš nebūčiau,

Jei aš meluočiau; te tada kaip šuo pražūčiau,

Jei sumeluočiau; klausk, visi net karininkai

Paliudys, armija visa su tuo sutinka,

Kad armijoj antrojoj, korpuse penktajam,

Antroj divizijoj, pulke trisdešimtajam

Tam jegrų, pons majoras Plutas mozuristas

Pirmasis. Einame, Panele! mesk paikystę!

Nes karininkiškai panelę aš nubausiu...«

Čia griebė Telimenos ranką ir neklausęs

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Soplicų šalininkai elgiasi su surištais Dobžinės bajorais ir ką apie bajorų būdą sako pasakotojas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Į dvarą subėga Teisėjo giminės ir draugai, išgirdę apie užpuolimą, ir iš pradžių Dobžinskiams nepritaria. Bet pamatę juos surištus, jie ima jų gailėti, nes pyktis greitai blėsta. Pasakotojas sako, kad lenkų bajorai aistringi ir greit puola muštis, bet „nėra tačiau kerštingi“. Jie eina pas Mackų patarimo, o šis liepia tylėti ir laukti.

Rašiniui: Istorija

2. Kodėl Kirminas, atvykęs į užimtą dvarą, elgiasi kaip linksmas kvestorius ir draugauja su rusų karininkais?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kirminas apsimeta linksmu aukų rinkėju vienuoliu: kvatoja, sveikina majorą su laimikiu ir pataria iš Grafo paimti dukatų. Bet tai gudrybė: jis turi paslėptą ginklą, liepia nešti pusryčius ir pončą, o paskui prašo Teisėjo duoti degtinės ir kareiviams. Kai karininkai ir kareiviai apgirsta, bajorams lengviau išsilaisvinti. Namiškiai jo net nepažįsta.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.