Tik tai, ką šiandien valgom, išgeriam – dar mūsų!
Teisėjau, rodos, pusryčiauti būtų laikas?
Aš sėduos, ir kiti tegu prie stalo laikos;
Majorai, kad taip zrazų? Ponai kapitone,
Kaip būt? jei pončo dar atneštų man ir Ponui?«
»Tiesa, Tėveli, pratarė čia karininkai,
Užkąst ir palinkėt Teisėjui, rodos, tinka!«
Namiškiai Kirmino čia, rodos, nepažino,
Iš kur tasai linksmumas ir tokia dar mina!
Virėją pasišaukęs paliepė Teisėjas,
Tuoj stalą zrazais, vazoms, buteliais apdėjo.
Pradėjo Rykovas ir Plutas tuoj kramtyti,
Skubiai taip gerti ir taip greitai kąsnius ryti,
Kad jau per pusvalandį nebeliko zrazų,
Ir pončo liko jau mažiau kaip pusė vazos.
Majoras sotus, linksmas krėsle atsilošęs
Ir pypkį užsirūkęs pinigu, kaip tošia,
Nušluostė lūpas, ėmęs staltiesės kampuką,
Ir juokdamos į moteris akis atsuko
Ir tarė: »Aš gražias ponias, kaip vetus myliu!
O juk majorai, kai po pusryčių pakyla,
Jiems užkandis geriausias su ponioms kalbėtis,
O dar su taip gražioms, kaip jūs, reik pastebėti!
Tad gal kortuot reik vistą, halbe cwelbe imti?
Arba mozūrą šokt? na, ką gi čia, po šimtų!
Juk mozuristas jegrų aš pulke gan rimtas!«
Ir geisdams su ponioms arčiau susigyventi,
Su pypkio dūmais leido joms dar komplimentų.
»Taip, šokt! pasakė Kirminas: kai įsigersiu,
Tai aš, nors kunigas, skvernus aukštyn užversiu
Ir eisiu šokt mozūrą! Bet žinai, Majore,
Mes geriam, bet ir jegrai gert ar tik nenori?
Ulioti, tai uliot! Teisėjau duok karčiosios,
Majoras leis ir jegrams gerti iki sočiai!«
»Prašyčiau, tarė čia Majoras, jeigu galit«.
»Duok, tarė Kirminas, Teisėjau, jiems ik valiai
Net spirito«. Ir kai dvare sau štabas traukė,
Kieme kareiviai irgi raginant nelaukė.
Ramiai sau kapitonas Rykovas girkšnojo,
O pons Majoras gėrė ir ponioms šypsojos,
Ir šokt labiau vis geidė, juo daugiau išgėrė
Numetęs pypkį, ranką Telimenos stvėrė,
Norėdams šokt, ta bėga; Zosę tad paliečia
Jai svirdams, lenkdamos, ir prie mozūro kviečia:
»Ei, Rykovai, tu negaišink su pypkiu laiko,
Mesk pypkį, juk gerai tu groji balalaika,
Matai tenai gitarą, imk, aš šokti noriu
Mozūrą! Aš Majoras vesiu pirmą porą«.
Gitarą ėmęs kapitonas grot mėgino,
O Plutas Telimeną šokti vėl vadino.
»Majoro žodis, Pana, Rusas aš nebūčiau,
Jei aš meluočiau; te tada kaip šuo pražūčiau,
Jei sumeluočiau; klausk, visi net karininkai
Paliudys, armija visa su tuo sutinka,
Kad armijoj antrojoj, korpuse penktajam,
Antroj divizijoj, pulke trisdešimtajam
Tam jegrų, pons majoras Plutas mozuristas
Pirmasis. Einame, Panele! mesk paikystę!
Nes karininkiškai panelę aš nubausiu...«
Čia griebė Telimenos ranką ir neklausęs
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.