Ponas Tadas345-346 psl. · apie 5 min.
Devintoji knyga. Mūšys69% kūrinio
345 psl.

O juk majorai, kai po pusryčių pakyla,

Jiems užkandis geriausias su ponioms kalbėtis,

O dar su taip gražioms, kaip jūs, reik pastebėti!

Tad gal kortuot reik vistą, halbe cwelbe imti?

Arba mozūrą šokt? na, ką gi čia, po šimtų!

Juk mozuristas jegrų aš pulke gan rimtas!«

Ir geisdams su ponioms arčiau susigyventi,

Su pypkio dūmais leido joms dar komplimentų.

»Taip, šokt! pasakė Kirminas: kai įsigersiu,

Tai aš, nors kunigas, skvernus aukštyn užversiu

Ir eisiu šokt mozūrą! Bet žinai, Majore,

Mes geriam, bet ir jegrai gert ar tik nenori?

Ulioti, tai uliot! Teisėjau duok karčiosios,

Majoras leis ir jegrams gerti iki sočiai!«

»Prašyčiau, tarė čia Majoras, jeigu galit«.

»Duok, tarė Kirminas, Teisėjau, jiems ik valiai

Net spirito«. Ir kai dvare sau štabas traukė,

Kieme kareiviai irgi raginant nelaukė.

Ramiai sau kapitonas Rykovas girkšnojo,

O pons Majoras gėrė ir ponioms šypsojos,

346 psl.

Ir šokt labiau vis geidė, juo daugiau išgėrė

Numetęs pypkį, ranką Telimenos stvėrė,

Norėdams šokt, ta bėga; Zosę tad paliečia

Jai svirdams, lenkdamos, ir prie mozūro kviečia:

»Ei, Rykovai, tu negaišink su pypkiu laiko,

Mesk pypkį, juk gerai tu groji balalaika,

Matai tenai gitarą, imk, aš šokti noriu

Mozūrą! Aš Majoras vesiu pirmą porą«.

Gitarą ėmęs kapitonas grot mėgino,

O Plutas Telimeną šokti vėl vadino.

»Majoro žodis, Pana, Rusas aš nebūčiau,

Jei aš meluočiau; te tada kaip šuo pražūčiau,

Jei sumeluočiau; klausk, visi net karininkai

Paliudys, armija visa su tuo sutinka,

Kad armijoj antrojoj, korpuse penktajam,

Antroj divizijoj, pulke trisdešimtajam

Tam jegrų, pons majoras Plutas mozuristas

Pirmasis. Einame, Panele! mesk paikystę!

Nes karininkiškai panelę aš nubausiu...«

Čia griebė Telimenos ranką ir neklausęs

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Kirminas, atvykęs į užimtą dvarą, elgiasi kaip linksmas kvestorius ir draugauja su rusų karininkais?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kirminas apsimeta linksmu aukų rinkėju vienuoliu: kvatoja, sveikina majorą su laimikiu ir pataria iš Grafo paimti dukatų. Bet tai gudrybė: jis turi paslėptą ginklą, liepia nešti pusryčius ir pončą, o paskui prašo Teisėjo duoti degtinės ir kareiviams. Kai karininkai ir kareiviai apgirsta, bajorams lengviau išsilaisvinti. Namiškiai jo net nepažįsta.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.