Ir šokt labiau vis geidė, juo daugiau išgėrė
Numetęs pypkį, ranką Telimenos stvėrė,
Norėdams šokt, ta bėga; Zosę tad paliečia
Jai svirdams, lenkdamos, ir prie mozūro kviečia:
»Ei, Rykovai, tu negaišink su pypkiu laiko,
Mesk pypkį, juk gerai tu groji balalaika,
Matai tenai gitarą, imk, aš šokti noriu
Mozūrą! Aš Majoras vesiu pirmą porą«.
Gitarą ėmęs kapitonas grot mėgino,
O Plutas Telimeną šokti vėl vadino.
»Majoro žodis, Pana, Rusas aš nebūčiau,
Jei aš meluočiau; te tada kaip šuo pražūčiau,
Jei sumeluočiau; klausk, visi net karininkai
Paliudys, armija visa su tuo sutinka,
Kad armijoj antrojoj, korpuse penktajam,
Antroj divizijoj, pulke trisdešimtajam
Tam jegrų, pons majoras Plutas mozuristas
Pirmasis. Einame, Panele! mesk paikystę!
Nes karininkiškai panelę aš nubausiu...«
Čia griebė Telimenos ranką ir neklausęs
Į baltą petį garsų bučkį jau paleido,
Tačiau tuo tarpu Tadas kirto jam per veidą.
Atsiliepė kartu tie bučkis, smūgis: rodės,
Kad palydėjo vieną žodį kitas žodis.
Majoras ėmė svirt, iš pykčio vos netrūko
Ir kardą griebęs: »Maištininkai čia!« sušuko.
Jau puola. Traukdams ginklą paslėptą pasakė
Čia kunigs: »Šauk, Tadukai, kaip į aiškią žvakę!«
Staiga čia Tadas ginklą griebęs šaut pakilo,
Tačiau nevyko, ir Majoras tik apsvilo.
Ir Rykovas su gitara jau: »Maištas!« šaukia
Ir puola Tadą; bet čia Voiskis, kurs dar laukė
Už stalo, rankoje jau peilį pakylėjo,
Kuris pirmiau įsismeigė, nei sumirgėjo,
Gitarą pramušė, kur Kapitoną dengė,
O Rykovas pasikreipdams mirties išvengė,
Tačiau pabūgo: »Jegrai! šaukė, maištas tikras!«
Ir griebęs kardą ėmė juo mosuoti vikriai.
Minia bajorų jau pro langus lenda, graso,
Visi ginkluoti, o Rykštutė pats pirmasis.
Jau Plutas, Rykovas už durų, – jegrus šaukia.
Jau tris arčiausius sau pagalbon susilaukė,
Trys durtuvai jau durų tarpan įsipynė,
O paskui lenda trys kepurės geležinės.
Pakeltą pas duris rykštutę Mackus laikė,
Lyg katinas pasieny žiurkes gaudyt taikės
Ir baisiai kirto; galvas tris nukirst galėjo,
Bet senis skubinos ir gal neįžiūrėjo,
Nes nusirito tik kepurės geležinės,
O rykštė tik ant durtuvų užsikabino.
Maskoliai traukiasi, o Mackus juosius stumia
Į kiemą. –
Ten gi gar didesnis neramumas.
Ten smarkiai dirba jau Soplicų šalininkai
Ir Dobžinskius paleisti, kas tik gal, įninka.
Tai mato jegrai, tad ginklus savus apžiūri,
Seržantas jau Podhaiskį durtuvu nudūrė,
Du sužeidė ir kulką jau trečiam įvarė;
Jau traukias. Tai prie Krikštytojo rąsto darės.
Vos rankos paliuosuotos, jau ir jis kovoja:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Kirminas, atvykęs į užimtą dvarą, elgiasi kaip linksmas kvestorius ir draugauja su rusų karininkais?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kirminas apsimeta linksmu aukų rinkėju vienuoliu: kvatoja, sveikina majorą su laimikiu ir pataria iš Grafo paimti dukatų. Bet tai gudrybė: jis turi paslėptą ginklą, liepia nešti pusryčius ir pončą, o paskui prašo Teisėjo duoti degtinės ir kareiviams. Kai karininkai ir kareiviai apgirsta, bajorams lengviau išsilaisvinti. Namiškiai jo net nepažįsta.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.