Ponas Tadas347-349 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys70% kūrinio
347 psl.

Į baltą petį garsų bučkį jau paleido,

Tačiau tuo tarpu Tadas kirto jam per veidą.

Atsiliepė kartu tie bučkis, smūgis: rodės,

Kad palydėjo vieną žodį kitas žodis.

Majoras ėmė svirt, iš pykčio vos netrūko

Ir kardą griebęs: »Maištininkai čia!« sušuko.

Jau puola. Traukdams ginklą paslėptą pasakė

Čia kunigs: »Šauk, Tadukai, kaip į aiškią žvakę!«

Staiga čia Tadas ginklą griebęs šaut pakilo,

Tačiau nevyko, ir Majoras tik apsvilo.

Ir Rykovas su gitara jau: »Maištas!« šaukia

Ir puola Tadą; bet čia Voiskis, kurs dar laukė

Už stalo, rankoje jau peilį pakylėjo,

Kuris pirmiau įsismeigė, nei sumirgėjo,

Gitarą pramušė, kur Kapitoną dengė,

O Rykovas pasikreipdams mirties išvengė,

Tačiau pabūgo: »Jegrai! šaukė, maištas tikras!«

Ir griebęs kardą ėmė juo mosuoti vikriai.

Minia bajorų jau pro langus lenda, graso,

Visi ginkluoti, o Rykštutė pats pirmasis.

348 psl.

Jau Plutas, Rykovas už durų, – jegrus šaukia.

Jau tris arčiausius sau pagalbon susilaukė,

Trys durtuvai jau durų tarpan įsipynė,

O paskui lenda trys kepurės geležinės.

Pakeltą pas duris rykštutę Mackus laikė,

Lyg katinas pasieny žiurkes gaudyt taikės

Ir baisiai kirto; galvas tris nukirst galėjo,

Bet senis skubinos ir gal neįžiūrėjo,

Nes nusirito tik kepurės geležinės,

O rykštė tik ant durtuvų užsikabino.

Maskoliai traukiasi, o Mackus juosius stumia

Į kiemą. –

Ten gi gar didesnis neramumas.

Ten smarkiai dirba jau Soplicų šalininkai

Ir Dobžinskius paleisti, kas tik gal, įninka.

Tai mato jegrai, tad ginklus savus apžiūri,

Seržantas jau Podhaiskį durtuvu nudūrė,

Du sužeidė ir kulką jau trečiam įvarė;

Jau traukias. Tai prie Krikštytojo rąsto darės.

Vos rankos paliuosuotos, jau ir jis kovoja:

349 psl.

Sugniaužęs kumščias jis rąste net atsistojo

Ir smūgiu nusvertu tą Rusą taip pabaidė,

Kad veidas jo įsismeigė į patį gaidį.

Gaidys, nors atsilaužęs, nepaleido šūvio,

Kraujuos, mat, parakas, seržantas gi pargriuvo.

Čia Krapintojas griebia šautuvą už galo,

Jis net ir juo kaip krapyla pakrapint gali,

Aplinkui suka, du eiliniai tuoj pargriūva,

Net ir kapralui šautuvu per galvą kliūva.

Kiti gi ėmė bėgt nuo rąsto nusigandę:

Rąste dar Krapintojas, o jėgas išbandė.

Vėliau jau paliuosuota ir bajorų kojos.

Laisvi bajorai vežimus tuojau apstojo,

Tuoj durtuvus kardus, dalgius aukštyn pakėlė,

Ten rado šautuvų aibes, o Ąsotėlis

Storvamzdžių porą rado, kulkų dar kiek reikia.

Tad sau paėmęs dalį, Grėbliui dar užteikia.

Daugėja jegrų. Maišos tik, jau ima kultis;

Bajorai kryžiavai negali jegrus pulti,

O jegrai – šauti; kaujas atskirai po vieną,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.