Ponas Tadas33-35 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis7% kūrinio
33 psl.

Todel jis būgną mėgo, ne knygas studento.

Bet dėdė tuos visus planus jo sunaikino,

Įsakė grįžti ir apvesdinti ketino:

Žadėjo pradžiai ūkio kaimą paaukoti,

O kiek vėliau ir visą dvarą dovanoti.

Visi tie Tado nuopelnai ir privalumai

Tuoj atkreipė naujos kaimynės domingumą.

Pirmoj akimirkoj jos akys išmėgino

Pečius jo, kaip stipruolio, plačią jo krūtinę,

O jo veide kaskart žymė raudona liko,

Kai tik tiesiog abiejų akys susitiko:

Ir tuoj drąsos jaunuolis daug daugiau įgavo,

Jau akys tvirtumu ir ugnimi žėravo.

Žiūrėjo ji taip pat, ir keturios lėlutės

Blizgėjo, kaip rarotų pamaldų žvakutės.

Jinai pirma prancūziškai kalbėt pradėjo.

Moksleivis, mat, todel knygas tuoj paminėjo,

Ir autorius, ir nuomonės paklausė Tado,

O iš atsakymų vėl kalbai temų rado.

Paskui pradėjo klausinėt apie tapybą,

34 psl.

Šokius ir muziką ir net apie braižybą!

Ir tiek vardų visokių mokslų privadino,

Kad Tadas net nustebo, kad tiek daug ji žino.

Ir geisdams, kad trūkumų jo nepastebėtų,

Jis jai atsakinėjo retkarčiais iš lėto.

Tik laimei mokytoja ta gera jam buvo:

Pamačius, kad atsakant jis kai kur užkliūva,

Tuoj lengvesnių dalykų ėmė klausinėti,

Tuojau pradėjo kaimo rūpesčius minėti,

Nurodė, kaip sukurt gyvenimą gražesnį,

Ir kaip linksmumų rasti eilę įvairesnę.

Ir Tadas mokytojos būdą greit pažino,

Dar pusė valandos – jau juodu pasižino,

Pradėjo net juokauti ir linksmai šnekėjo.

Tada ji duonos tris grumuliukus padėjo

Ir liepė rinktis: o jisai vien to telaukė,

Arčiausią paėmė; į tai kaktoms patraukė

Podkomožaitės; ji tuomet nusišypsojo,

Nes, ką tas grumuliukas reiškė, jau žinojo.

Tačiau kiti svečiai visai kitaip kalbėjo,

35 psl.

Nes Sakalo draugai, staiga įsigalėję,

Be gailesčio pradėjo striukininkus pulti,

Ir, rodėsi, galėjo greitai apsikulti;

Taip barėsi svečiai užustalėj sustoję,

O Rejentas užvis labiausiai skeryčiojo,

Jis savo pažiūras be pertrūkio tik gynė,

Ir, remdams savo mintį, gestais ją dar pynė.

(Kadais advokatavo Rejentas Bolesta,

Oratorium vadino jį, nes mėgo gestą.)

Dabar pašonėj priglaustos alkūnės matos,

Tuoj tiesia štai pirštus, nagus pirmyn atstatęs,

Vaizduodams tuo būdu šunų lenkčiui bėgimą

Ir sako: »Uzia, mūsų šuolių suskubimą,

Asesoriaus ir mano, gali atvaizduoti

Sekundomis kartiniai šūviai atsaikuoti;

Tik uzia! einam, o zuikys jau gerą galą

Laukais nubėgo, šunes paskui (čia per stalą

Rankas jis tiesia, pirštais šuns parodo šuolį).

O šunes strikt, ir iš akių beveik prapuolė!

Čia Sakalas pirmyn, puikus šuo, bet karštuolis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.