O juk majorai, kai po pusryčių pakyla,
Jiems užkandis geriausias su ponioms kalbėtis,
O dar su taip gražioms, kaip jūs, reik pastebėti!
Tad gal kortuot reik vistą, halbe cwelbe imti?
Arba mozūrą šokt? na, ką gi čia, po šimtų!
Juk mozuristas jegrų aš pulke gan rimtas!«
Ir geisdams su ponioms arčiau susigyventi,
Su pypkio dūmais leido joms dar komplimentų.
»Taip, šokt! pasakė Kirminas: kai įsigersiu,
Tai aš, nors kunigas, skvernus aukštyn užversiu
Ir eisiu šokt mozūrą! Bet žinai, Majore,
Mes geriam, bet ir jegrai gert ar tik nenori?
Ulioti, tai uliot! Teisėjau duok karčiosios,
Majoras leis ir jegrams gerti iki sočiai!«
»Prašyčiau, tarė čia Majoras, jeigu galit«.
»Duok, tarė Kirminas, Teisėjau, jiems ik valiai
Net spirito«. Ir kai dvare sau štabas traukė,
Kieme kareiviai irgi raginant nelaukė.
Ramiai sau kapitonas Rykovas girkšnojo,
O pons Majoras gėrė ir ponioms šypsojos,
Ir šokt labiau vis geidė, juo daugiau išgėrė
Numetęs pypkį, ranką Telimenos stvėrė,
Norėdams šokt, ta bėga; Zosę tad paliečia
Jai svirdams, lenkdamos, ir prie mozūro kviečia:
»Ei, Rykovai, tu negaišink su pypkiu laiko,
Mesk pypkį, juk gerai tu groji balalaika,
Matai tenai gitarą, imk, aš šokti noriu
Mozūrą! Aš Majoras vesiu pirmą porą«.
Gitarą ėmęs kapitonas grot mėgino,
O Plutas Telimeną šokti vėl vadino.
»Majoro žodis, Pana, Rusas aš nebūčiau,
Jei aš meluočiau; te tada kaip šuo pražūčiau,
Jei sumeluočiau; klausk, visi net karininkai
Paliudys, armija visa su tuo sutinka,
Kad armijoj antrojoj, korpuse penktajam,
Antroj divizijoj, pulke trisdešimtajam
Tam jegrų, pons majoras Plutas mozuristas
Pirmasis. Einame, Panele! mesk paikystę!
Nes karininkiškai panelę aš nubausiu...«
Čia griebė Telimenos ranką ir neklausęs
Į baltą petį garsų bučkį jau paleido,
Tačiau tuo tarpu Tadas kirto jam per veidą.
Atsiliepė kartu tie bučkis, smūgis: rodės,
Kad palydėjo vieną žodį kitas žodis.
Majoras ėmė svirt, iš pykčio vos netrūko
Ir kardą griebęs: »Maištininkai čia!« sušuko.
Jau puola. Traukdams ginklą paslėptą pasakė
Čia kunigs: »Šauk, Tadukai, kaip į aiškią žvakę!«
Staiga čia Tadas ginklą griebęs šaut pakilo,
Tačiau nevyko, ir Majoras tik apsvilo.
Ir Rykovas su gitara jau: »Maištas!« šaukia
Ir puola Tadą; bet čia Voiskis, kurs dar laukė
Už stalo, rankoje jau peilį pakylėjo,
Kuris pirmiau įsismeigė, nei sumirgėjo,
Gitarą pramušė, kur Kapitoną dengė,
O Rykovas pasikreipdams mirties išvengė,
Tačiau pabūgo: »Jegrai! šaukė, maištas tikras!«
Ir griebęs kardą ėmė juo mosuoti vikriai.
Minia bajorų jau pro langus lenda, graso,
Visi ginkluoti, o Rykštutė pats pirmasis.
Jau Plutas, Rykovas už durų, – jegrus šaukia.
Jau tris arčiausius sau pagalbon susilaukė,
Trys durtuvai jau durų tarpan įsipynė,
O paskui lenda trys kepurės geležinės.
Pakeltą pas duris rykštutę Mackus laikė,
Lyg katinas pasieny žiurkes gaudyt taikės
Ir baisiai kirto; galvas tris nukirst galėjo,
Bet senis skubinos ir gal neįžiūrėjo,
Nes nusirito tik kepurės geležinės,
O rykštė tik ant durtuvų užsikabino.
Maskoliai traukiasi, o Mackus juosius stumia
Į kiemą. –
Ten gi gar didesnis neramumas.
Ten smarkiai dirba jau Soplicų šalininkai
Ir Dobžinskius paleisti, kas tik gal, įninka.
Tai mato jegrai, tad ginklus savus apžiūri,
Seržantas jau Podhaiskį durtuvu nudūrė,
Du sužeidė ir kulką jau trečiam įvarė;
Jau traukias. Tai prie Krikštytojo rąsto darės.
Vos rankos paliuosuotos, jau ir jis kovoja:
Sugniaužęs kumščias jis rąste net atsistojo
Ir smūgiu nusvertu tą Rusą taip pabaidė,
Kad veidas jo įsismeigė į patį gaidį.
Gaidys, nors atsilaužęs, nepaleido šūvio,
Kraujuos, mat, parakas, seržantas gi pargriuvo.
Čia Krapintojas griebia šautuvą už galo,
Jis net ir juo kaip krapyla pakrapint gali,
Aplinkui suka, du eiliniai tuoj pargriūva,
Net ir kapralui šautuvu per galvą kliūva.
Kiti gi ėmė bėgt nuo rąsto nusigandę:
Rąste dar Krapintojas, o jėgas išbandė.
Vėliau jau paliuosuota ir bajorų kojos.
Laisvi bajorai vežimus tuojau apstojo,
Tuoj durtuvus kardus, dalgius aukštyn pakėlė,
Ten rado šautuvų aibes, o Ąsotėlis
Storvamzdžių porą rado, kulkų dar kiek reikia.
Tad sau paėmęs dalį, Grėbliui dar užteikia.
Daugėja jegrų. Maišos tik, jau ima kultis;
Bajorai kryžiavai negali jegrus pulti,
O jegrai – šauti; kaujas atskirai po vieną,
Dantis į dantį kimba, plienas kerta plieną,
Čia kardas durtuvą, ten dalgis grifą laužo,
Petys į petį remias, kumščia kumščią daužo.
Bet Rykovas, paėmęs dalį jegrų, traukias
Prie tvartų; ten sustoja ir kareivius šaukia,
Kad liautųsi jie netvarkingai taip kovoję,
Kur gal pražūt nuo kumščios, ginklo nevartoję.
Jis baisiai pyksta, nes negal tiksliai nutaikyt,
Ir vietoj Lenko į Maskolių gal pataikyt,
Tad šaukia: »Strojsie!« (mūsiškai »rikiuok« sakytų),
Tačiau del riksmo nieks nestengia jo klausyti.
Nors rankoms kautis Mackus senis neįpratęs,
Iš lėto reiteruojas ir rykštutę stato
Į dešinę ir kairę. Čia galu rykštutės
Nuo vamzdžio durklą krapšt, lyg būtų tai žvakutės
Knatelis; čia iš šono smeigia arba braukia.
Ir atsargusis Mackus taip į lauką traukia.
Bet juo, matyt, labiausiai susiįdomavo
Tas sens Jefreiteris, kurs pulką instruktavo;
Gabus jis kautis durtuvais. Tad nusitaikė,
Susirietė ir šautuvą kaip durklą laikė:
Kairioji vamzdį laikė, dešinioji gaidį,
Šokavo pritūpdamas, vikriai taip, lyg žaidė,
Čia žemėn ginklas linksta, čia aukštyn vėl kyla,
Ir stačiai taiko, lyg žaltys iškištų gylį,
Atgal vėl atitraukia ant kelies uždėjęs:
Ir taip jis Mackų puldams vikriai šokinėja.
Gabumą priešo senis Mackus pastebėjo,
Ir akinius ranka kairiąja užsidėjęs,
Tiesiąja prie krūtinės savo rykštę spaudžia,
Bet seka akimis Jefreiterį, nesnaudžia,
Tiktai nuduoda girtą, lyg netvirtos kojos,
Jefreiterį gi girto pergalė vilioja,
Tad, kad užkirst galėtų savo priešui kelią,
Aukštyn ištiesęs dešiniąją ranką kelia.
Ir šautuvą atstatęs jį nudurti taiko,
Bet paskubom pusiausvyroj nenusilaiko:
Čia Mackus kerta ten, kur durtuvas pridėtas,
Prie vamzdžio, na, ir priešo ginklas pakylėtas
Atgal, tuoj rykštė priešo rankos neaplenkia,
Paskui gi vėl aukštyn – ir priešą jau nutrenkia.
Jefreiteris taip žuvo, rykštės palytėtas,
Kurs buvo kryžiais, medaliais net pažymėtas.
Bajorai tuo metu pas rąstą jau kovojo
Gana sėkmingai. Krapyla vis užsimoja
Ir kerta; ten netrūksta ir vikraus Skustuvo.
Viens piauja Maskolius, kits skuta, kur pakliūva.
Kaip mašina, kur vokiečiai atidangino
Į Lietuvą, kur kuliamąja mes vadinam,
Kartu ir akselinė, nes yra ir peiliai,
Ir spragilai, tad kulia, piauja ji paeiliui;
Skustuvas, Krapintojas dirba taip įniršę,
Kai kerta viens į apačią, tai kits į viršų.
Bet Krapintojas pergale nepasikliauna,
Į dešinįjį sparną bėga, ten kur kaunas
Sens Mackus. Nes Jefreiteriui numirus
Jauns Praporščikas užmušėją tuoj patyrė,
Jį su špontonu puola, o vikrus tai vyras.
(Tas durtuvas ir kirvis – ginklas senovinis,
Vartojamas kovose dar aną gadynę,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Kirminas, atvykęs į užimtą dvarą, elgiasi kaip linksmas kvestorius ir draugauja su rusų karininkais?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kirminas apsimeta linksmu aukų rinkėju vienuoliu: kvatoja, sveikina majorą su laimikiu ir pataria iš Grafo paimti dukatų. Bet tai gudrybė: jis turi paslėptą ginklą, liepia nešti pusryčius ir pončą, o paskui prašo Teisėjo duoti degtinės ir kareiviams. Kai karininkai ir kareiviai apgirsta, bajorams lengviau išsilaisvinti. Namiškiai jo net nepažįsta.
2. Kaip senasis Mackus nugali patyrusį Jefreiterį mūšyje Soplicovo kieme?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.