Dantis į dantį kimba, plienas kerta plieną,
Čia kardas durtuvą, ten dalgis grifą laužo,
Petys į petį remias, kumščia kumščią daužo.
Bet Rykovas, paėmęs dalį jegrų, traukias
Prie tvartų; ten sustoja ir kareivius šaukia,
Kad liautųsi jie netvarkingai taip kovoję,
Kur gal pražūt nuo kumščios, ginklo nevartoję.
Jis baisiai pyksta, nes negal tiksliai nutaikyt,
Ir vietoj Lenko į Maskolių gal pataikyt,
Tad šaukia: »Strojsie!« (mūsiškai »rikiuok« sakytų),
Tačiau del riksmo nieks nestengia jo klausyti.
Nors rankoms kautis Mackus senis neįpratęs,
Iš lėto reiteruojas ir rykštutę stato
Į dešinę ir kairę. Čia galu rykštutės
Nuo vamzdžio durklą krapšt, lyg būtų tai žvakutės
Knatelis; čia iš šono smeigia arba braukia.
Ir atsargusis Mackus taip į lauką traukia.
Bet juo, matyt, labiausiai susiįdomavo
Tas sens Jefreiteris, kurs pulką instruktavo;
Gabus jis kautis durtuvais. Tad nusitaikė,
Susirietė ir šautuvą kaip durklą laikė:
Kairioji vamzdį laikė, dešinioji gaidį,
Šokavo pritūpdamas, vikriai taip, lyg žaidė,
Čia žemėn ginklas linksta, čia aukštyn vėl kyla,
Ir stačiai taiko, lyg žaltys iškištų gylį,
Atgal vėl atitraukia ant kelies uždėjęs:
Ir taip jis Mackų puldams vikriai šokinėja.
Gabumą priešo senis Mackus pastebėjo,
Ir akinius ranka kairiąja užsidėjęs,
Tiesiąja prie krūtinės savo rykštę spaudžia,
Bet seka akimis Jefreiterį, nesnaudžia,
Tiktai nuduoda girtą, lyg netvirtos kojos,
Jefreiterį gi girto pergalė vilioja,
Tad, kad užkirst galėtų savo priešui kelią,
Aukštyn ištiesęs dešiniąją ranką kelia.
Ir šautuvą atstatęs jį nudurti taiko,
Bet paskubom pusiausvyroj nenusilaiko:
Čia Mackus kerta ten, kur durtuvas pridėtas,
Prie vamzdžio, na, ir priešo ginklas pakylėtas
Atgal, tuoj rykštė priešo rankos neaplenkia,
Paskui gi vėl aukštyn – ir priešą jau nutrenkia.
Jefreiteris taip žuvo, rykštės palytėtas,
Kurs buvo kryžiais, medaliais net pažymėtas.
Bajorai tuo metu pas rąstą jau kovojo
Gana sėkmingai. Krapyla vis užsimoja
Ir kerta; ten netrūksta ir vikraus Skustuvo.
Viens piauja Maskolius, kits skuta, kur pakliūva.
Kaip mašina, kur vokiečiai atidangino
Į Lietuvą, kur kuliamąja mes vadinam,
Kartu ir akselinė, nes yra ir peiliai,
Ir spragilai, tad kulia, piauja ji paeiliui;
Skustuvas, Krapintojas dirba taip įniršę,
Kai kerta viens į apačią, tai kits į viršų.
Bet Krapintojas pergale nepasikliauna,
Į dešinįjį sparną bėga, ten kur kaunas
Sens Mackus. Nes Jefreiteriui numirus
Jauns Praporščikas užmušėją tuoj patyrė,
Jį su špontonu puola, o vikrus tai vyras.
(Tas durtuvas ir kirvis – ginklas senovinis,
Vartojamas kovose dar aną gadynę,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.