Paskui gi vėl aukštyn – ir priešą jau nutrenkia.
Jefreiteris taip žuvo, rykštės palytėtas,
Kurs buvo kryžiais, medaliais net pažymėtas.
Bajorai tuo metu pas rąstą jau kovojo
Gana sėkmingai. Krapyla vis užsimoja
Ir kerta; ten netrūksta ir vikraus Skustuvo.
Viens piauja Maskolius, kits skuta, kur pakliūva.
Kaip mašina, kur vokiečiai atidangino
Į Lietuvą, kur kuliamąja mes vadinam,
Kartu ir akselinė, nes yra ir peiliai,
Ir spragilai, tad kulia, piauja ji paeiliui;
Skustuvas, Krapintojas dirba taip įniršę,
Kai kerta viens į apačią, tai kits į viršų.
Bet Krapintojas pergale nepasikliauna,
Į dešinįjį sparną bėga, ten kur kaunas
Sens Mackus. Nes Jefreiteriui numirus
Jauns Praporščikas užmušėją tuoj patyrė,
Jį su špontonu puola, o vikrus tai vyras.
(Tas durtuvas ir kirvis – ginklas senovinis,
Vartojamas kovose dar aną gadynę,
Dabar jau pamirštas.) Ir Praporščikas leidžia
Vis smūgius, bet dar rimto priešo nesužeidžia.
Kai ginklą atmuša, tuoj traukias Mackus: žino,
Kad priešo nepavys, todel save tik gina.
Štai Mackų Praporščikas jau lengvai sužeidžia,
Jau, rodos, štai mirtingam smūgiui ginklą leidžia,
Tad Krykštytojas ginklą savo užsimojo
Ir smarkiai sviedė Praporščikui juo į kojas.
Nulaužė blauzdą, Praporščikas tuoj parpuola;
Tuojau minia bajorų į tą sparną puola,
Maskoliai gi iš kairio sparno bėgt pakyla,
Ir jau mūšys prasideda aplink Krapylą.
Begindams Mackų Krikštytojas vos nežuvo,
Nes be krapylos jis visai beginklis buvo;
Jau du tvirti Maskoliai rankomis jį laikė,
Pagriebę už plaukų, ir jau užmušti taikės,
Tik dar į šalį kiek toliau jį taračkino;
Veltui tad Krykštytojas kumščiomis dar ginas,
Jau mano mirsiąs, jau pabūgsta, jau silpnėja,
Bet čia Gervazą kaujantis jis pastebėjo,
Tad ėmė šaukt: »Marija, Jėzau! Na, Peiliukai!«
Pagalbą teikti Raktininkas neužtruko,
Iš balso jis suprato gresiantį pavojų
Ir peiliuku tuoj ant Maskolių užsimojo.
Pataikė per rankas, ir traukias tie surikę;
Vieną ranką net plaukuose kabot paliko
Ir kraują taškė. Taip, kaip ereliukas jaunas,
Kai senį zuikį girioje kur pasigauna,
Tai besigrumdamas įkimba į medelį,
Bet čia zuikys pašokęs perplėšia erelį:
Kabot palikęs paukštį, koją gi nutraukęs,
Ją nešas nugaroj, kur nors toli į lauką.
Jau Krapintojas laisvas dairosi aplinkui,
Rankas ištiesęs: »Ginklą duokit man!« surinka.
Tuo tarpu priešams smūgius kumščioms vien tik taiko
Ir vis tiktai šalia Gervazo šono laikos,
Čionai pamato einant Greblį, savo vaiką,
Tas turi šautuvą, o pàskui jo kairiojoj
Per sieksnį velkas nuolauža stora ilgoji,
Viens galas jos gumbuotas, titnagų pridėtas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip senasis Mackus nugali patyrusį Jefreiterį mūšyje Soplicovo kieme?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.