Dabar jau pamirštas.) Ir Praporščikas leidžia
Vis smūgius, bet dar rimto priešo nesužeidžia.
Kai ginklą atmuša, tuoj traukias Mackus: žino,
Kad priešo nepavys, todel save tik gina.
Štai Mackų Praporščikas jau lengvai sužeidžia,
Jau, rodos, štai mirtingam smūgiui ginklą leidžia,
Tad Krykštytojas ginklą savo užsimojo
Ir smarkiai sviedė Praporščikui juo į kojas.
Nulaužė blauzdą, Praporščikas tuoj parpuola;
Tuojau minia bajorų į tą sparną puola,
Maskoliai gi iš kairio sparno bėgt pakyla,
Ir jau mūšys prasideda aplink Krapylą.
Begindams Mackų Krikštytojas vos nežuvo,
Nes be krapylos jis visai beginklis buvo;
Jau du tvirti Maskoliai rankomis jį laikė,
Pagriebę už plaukų, ir jau užmušti taikės,
Tik dar į šalį kiek toliau jį taračkino;
Veltui tad Krykštytojas kumščiomis dar ginas,
Jau mano mirsiąs, jau pabūgsta, jau silpnėja,
Bet čia Gervazą kaujantis jis pastebėjo,
Tad ėmė šaukt: »Marija, Jėzau! Na, Peiliukai!«
Pagalbą teikti Raktininkas neužtruko,
Iš balso jis suprato gresiantį pavojų
Ir peiliuku tuoj ant Maskolių užsimojo.
Pataikė per rankas, ir traukias tie surikę;
Vieną ranką net plaukuose kabot paliko
Ir kraują taškė. Taip, kaip ereliukas jaunas,
Kai senį zuikį girioje kur pasigauna,
Tai besigrumdamas įkimba į medelį,
Bet čia zuikys pašokęs perplėšia erelį:
Kabot palikęs paukštį, koją gi nutraukęs,
Ją nešas nugaroj, kur nors toli į lauką.
Jau Krapintojas laisvas dairosi aplinkui,
Rankas ištiesęs: »Ginklą duokit man!« surinka.
Tuo tarpu priešams smūgius kumščioms vien tik taiko
Ir vis tiktai šalia Gervazo šono laikos,
Čionai pamato einant Greblį, savo vaiką,
Tas turi šautuvą, o pàskui jo kairiojoj
Per sieksnį velkas nuolauža stora ilgoji,
Viens galas jos gumbuotas, titnagų pridėtas.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.