Dabar jau pamirštas.) Ir Praporščikas leidžia
Vis smūgius, bet dar rimto priešo nesužeidžia.
Kai ginklą atmuša, tuoj traukias Mackus: žino,
Kad priešo nepavys, todel save tik gina.
Štai Mackų Praporščikas jau lengvai sužeidžia,
Jau, rodos, štai mirtingam smūgiui ginklą leidžia,
Tad Krykštytojas ginklą savo užsimojo
Ir smarkiai sviedė Praporščikui juo į kojas.
Nulaužė blauzdą, Praporščikas tuoj parpuola;
Tuojau minia bajorų į tą sparną puola,
Maskoliai gi iš kairio sparno bėgt pakyla,
Ir jau mūšys prasideda aplink Krapylą.
Begindams Mackų Krikštytojas vos nežuvo,
Nes be krapylos jis visai beginklis buvo;
Jau du tvirti Maskoliai rankomis jį laikė,
Pagriebę už plaukų, ir jau užmušti taikės,
Tik dar į šalį kiek toliau jį taračkino;
Veltui tad Krykštytojas kumščiomis dar ginas,
Jau mano mirsiąs, jau pabūgsta, jau silpnėja,
Bet čia Gervazą kaujantis jis pastebėjo,
Tad ėmė šaukt: »Marija, Jėzau! Na, Peiliukai!«
Pagalbą teikti Raktininkas neužtruko,
Iš balso jis suprato gresiantį pavojų
Ir peiliuku tuoj ant Maskolių užsimojo.
Pataikė per rankas, ir traukias tie surikę;
Vieną ranką net plaukuose kabot paliko
Ir kraują taškė. Taip, kaip ereliukas jaunas,
Kai senį zuikį girioje kur pasigauna,
Tai besigrumdamas įkimba į medelį,
Bet čia zuikys pašokęs perplėšia erelį:
Kabot palikęs paukštį, koją gi nutraukęs,
Ją nešas nugaroj, kur nors toli į lauką.
Jau Krapintojas laisvas dairosi aplinkui,
Rankas ištiesęs: »Ginklą duokit man!« surinka.
Tuo tarpu priešams smūgius kumščioms vien tik taiko
Ir vis tiktai šalia Gervazo šono laikos,
Čionai pamato einant Greblį, savo vaiką,
Tas turi šautuvą, o pàskui jo kairiojoj
Per sieksnį velkas nuolauža stora ilgoji,
Viens galas jos gumbuotas, titnagų pridėtas.
(Tik Krikštytojas ją testengia pakylėti.)
Kai Krikštytojas tik krapylą pastebėjo,
Pagriebęs pabučiavo ją ir, pakylėjęs
Viršum galvos, ja priešus mušti tuoj pradėjo.
Kiek daug ten priešų buvo krapyla nudėta,
Veltui įrodinėti – mūzai netikėtų,
Kaip netikėta Vilniuj moteriai senutei,
Kuriai prie Aušros Vartų tuomet teko būti,
Kai jau Dejovas, generolas, veik įšoko
Į miestą su visu pulku plėšrių kazokų,
Ir kai miestiečiui Čarnobackiui ten pavykę
Užmušt Dejovą, ir kazokų tuoj nelikę.
Gana, kad tapo taip, kaip Rykovas kalbėjo:
Sumišę jegrai kautis jau nesugebėjo.
Virš dvidešimties žemėj kruvinų drybsojo,
Virš trisdešimt aplinkui sužeistų vaitojo,
Kiti sode pranyko, krūmuos, paupyje,
Keli gi slėpės moterų net kambaryje.
Jau pergalėję džiaugias, šūkauja bajorai,
Tie rita bertainius, kiti net grobti nori;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.