Tad ėmė šaukt: »Marija, Jėzau! Na, Peiliukai!«
Pagalbą teikti Raktininkas neužtruko,
Iš balso jis suprato gresiantį pavojų
Ir peiliuku tuoj ant Maskolių užsimojo.
Pataikė per rankas, ir traukias tie surikę;
Vieną ranką net plaukuose kabot paliko
Ir kraują taškė. Taip, kaip ereliukas jaunas,
Kai senį zuikį girioje kur pasigauna,
Tai besigrumdamas įkimba į medelį,
Bet čia zuikys pašokęs perplėšia erelį:
Kabot palikęs paukštį, koją gi nutraukęs,
Ją nešas nugaroj, kur nors toli į lauką.
Jau Krapintojas laisvas dairosi aplinkui,
Rankas ištiesęs: »Ginklą duokit man!« surinka.
Tuo tarpu priešams smūgius kumščioms vien tik taiko
Ir vis tiktai šalia Gervazo šono laikos,
Čionai pamato einant Greblį, savo vaiką,
Tas turi šautuvą, o pàskui jo kairiojoj
Per sieksnį velkas nuolauža stora ilgoji,
Viens galas jos gumbuotas, titnagų pridėtas.
(Tik Krikštytojas ją testengia pakylėti.)
Kai Krikštytojas tik krapylą pastebėjo,
Pagriebęs pabučiavo ją ir, pakylėjęs
Viršum galvos, ja priešus mušti tuoj pradėjo.
Kiek daug ten priešų buvo krapyla nudėta,
Veltui įrodinėti – mūzai netikėtų,
Kaip netikėta Vilniuj moteriai senutei,
Kuriai prie Aušros Vartų tuomet teko būti,
Kai jau Dejovas, generolas, veik įšoko
Į miestą su visu pulku plėšrių kazokų,
Ir kai miestiečiui Čarnobackiui ten pavykę
Užmušt Dejovą, ir kazokų tuoj nelikę.
Gana, kad tapo taip, kaip Rykovas kalbėjo:
Sumišę jegrai kautis jau nesugebėjo.
Virš dvidešimties žemėj kruvinų drybsojo,
Virš trisdešimt aplinkui sužeistų vaitojo,
Kiti sode pranyko, krūmuos, paupyje,
Keli gi slėpės moterų net kambaryje.
Jau pergalėję džiaugias, šūkauja bajorai,
Tie rita bertainius, kiti net grobti nori;
Viens Kirminas tik triumfuoti neketina.
Jisai nesikovė, nes tai kanonai gina
Dvasiškiui, bet, kaip žmogus svieto daug regėjęs,
Jis tvarkė mūšį, patarimų davinėjo
Kovojantiems, vietas žvilgsniu net rodinėjo;
Tad ir dabar jis pataria, ką veikti turi:
Tai pulti Rykovą ir sunaikint jo būrį;
Per pasiuntinį Rykovas tuoj sužinojo,
Kad jei padės tuoj ginklą, tai išvengs pavojaus;
Bet jeigu, priešingai, norės toliau kovoti,
Tai Kirminas palieps apsupti, iškapoti.
Bet Rykovas nepaiso jokių ten pardonų;
Aplink save sutelkęs pusę bataliono,
Suriko: »Ginklą!« Šautuvus būrys mokytas
Tuoj griebia, o visi senai jau užtaisyti;
Suriko: »Taikyk!« Vamzdžiai lygioj jau eilėje;
Suriko: »Šauk eile!«, ir šūviai nuriedėjo.
Viens šauja, kitas taiso, šautuvą kits ima,
Gaidžiai tik spraksi, girdis kulkų tik švilpimas.
Eilė atrodo kažkokiu vikšriu ilguoju,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.