Ir, rodos, jo rintai be pertrūkio ringuoja.
Tiesa, įgėrę jegrai vos tik nusilaiko,
Retai težeidžia ir retai į ką pataiko,
Kai ką tik užmuša; du sužeisti Motiejai
Ir tįso jau negyvas vienas Baltramiejus.
Kai kam bajorų tenka tik retai iššauti,
Kardais norėtųsi jau pergalę išgauti,
Bet senesni sulaiko; vėl daugėja kulkų
Ir veik kovojančio kieme neliko pulko,
Jau kulkos dvaro langus pradeda naikinti.
Ik šiol tai ponui Tadui teko moters ginti,
Bet eit į kiemą čia įsakė jam Teisėjas,
Nes padėtis bajorų smarkiai pablogėjo;
Iš Pono Podkomožio ginklą jau išgavo,
Ir tuoj kieman patekęs mūšiui vadovavo,
Pakėlęs ginklą puola, jį bajorai seka,
Bet čia bajorams daug nuo jegrų kulkų teko:
Vilbikas, Isajevičius, Skustuvas tįso.
Čia Kirminas staiga sulaiko būrį visą
Motiejus irgi tvarko, ir bajorai broliai
Sustoja, traukias; mato visa tai Maskoliai:
Jau rengias Rykovas puolimą padaryti,
Sugrūsti bajorus ir dvarą užvaldyti.
»Atakon pult! suriko, eisime ant štikų!
Pirmyn!« Ir štai eilė visa jau pulti tyko,
Palenkia durtuvus, atkišę juos jau puola.
Nors dar bajorai šauja, bet taip smarkų šuolį
Nestengia sulaikyti, jau toli ir sodas;
Jau kapitonas į duris jiems dvaro rodo
Ir šaukia: »Pasiduok! nes dvaras degs, Teisėjau!«
Teisėjas šaukia: »Kurk! gal keptis panorėjai!«
Oi Soplicovo dvare! jei ik šiol ne vienas
Po liepomis dar mato tavo baltas sienas,
Jei dar dažnai bajorai broliai iš aplinkui
Vis vaišinasi pas Teisėją susirinkę,
Tur būt, dažniausiai geria ten už Ąsotėlį,
Nes Soplicovas būtų dūmais pasikėlęs,
Jei ne jisai! Ik tol nedaug jis kuo žymėjos,
Nors jis iš rąsto už kitus pirmiau išėjo,
Nors greit surado atvežtąjį ąsotėlį,
Tą mielą šautuvą, nors vos ranka atkėlė
Dar kulkų krepšį, ant tuščios, mat, neketino
Jis kautis, tad dar skonį spirito mėgino;
Atkišęs volę, delnu geria, net neskaito
Jis gurkšnių, ir tik kai gana gerai įkaito,
Kepurę užvertė ir jau iš vietos kilo,
Užtaisė ginklą, parako kiek reik įpylė
Ir sekti mūšį ėmė. Mato durklų bangą
Ir kad bajorai jau atvyti veik pas langą;
Prieš tąją bangą eiti sąžinė jam liepia,
Žolėj pasineria, tik kartais pasistiepia,
Paskui per dilgėles į mūšio vietą traukia
Ir Greblį gestais prie savęs iš tolo šaukia.
Su šautuvu Greblys prie durų atsistojęs
Jau rūmus gynė, nes ten Zosė jo brangioji,
Kuri į jojo asmenį nors nežiūrėjo,
Bet jis mylėjo ją ir mirt del jos galėjo.
Jau jegrai bajorus nuo dilgėlių nuvaro,
Bet čia Ąsotis vamzdį platų atidaro
Ir kulkų tuziną paleidžia kaip iš maišo,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.