Tą mielą šautuvą, nors vos ranka atkėlė
Dar kulkų krepšį, ant tuščios, mat, neketino
Jis kautis, tad dar skonį spirito mėgino;
Atkišęs volę, delnu geria, net neskaito
Jis gurkšnių, ir tik kai gana gerai įkaito,
Kepurę užvertė ir jau iš vietos kilo,
Užtaisė ginklą, parako kiek reik įpylė
Ir sekti mūšį ėmė. Mato durklų bangą
Ir kad bajorai jau atvyti veik pas langą;
Prieš tąją bangą eiti sąžinė jam liepia,
Žolėj pasineria, tik kartais pasistiepia,
Paskui per dilgėles į mūšio vietą traukia
Ir Greblį gestais prie savęs iš tolo šaukia.
Su šautuvu Greblys prie durų atsistojęs
Jau rūmus gynė, nes ten Zosė jo brangioji,
Kuri į jojo asmenį nors nežiūrėjo,
Bet jis mylėjo ją ir mirt del jos galėjo.
Jau jegrai bajorus nuo dilgėlių nuvaro,
Bet čia Ąsotis vamzdį platų atidaro
Ir kulkų tuziną paleidžia kaip iš maišo,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.