Šokius ir muziką ir net apie braižybą!
Ir tiek vardų visokių mokslų privadino,
Kad Tadas net nustebo, kad tiek daug ji žino.
Ir geisdams, kad trūkumų jo nepastebėtų,
Jis jai atsakinėjo retkarčiais iš lėto.
Tik laimei mokytoja ta gera jam buvo:
Pamačius, kad atsakant jis kai kur užkliūva,
Tuoj lengvesnių dalykų ėmė klausinėti,
Tuojau pradėjo kaimo rūpesčius minėti,
Nurodė, kaip sukurt gyvenimą gražesnį,
Ir kaip linksmumų rasti eilę įvairesnę.
Ir Tadas mokytojos būdą greit pažino,
Dar pusė valandos – jau juodu pasižino,
Pradėjo net juokauti ir linksmai šnekėjo.
Tada ji duonos tris grumuliukus padėjo
Ir liepė rinktis: o jisai vien to telaukė,
Arčiausią paėmė; į tai kaktoms patraukė
Podkomožaitės; ji tuomet nusišypsojo,
Nes, ką tas grumuliukas reiškė, jau žinojo.
Tačiau kiti svečiai visai kitaip kalbėjo,
Nes Sakalo draugai, staiga įsigalėję,
Be gailesčio pradėjo striukininkus pulti,
Ir, rodėsi, galėjo greitai apsikulti;
Taip barėsi svečiai užustalėj sustoję,
O Rejentas užvis labiausiai skeryčiojo,
Jis savo pažiūras be pertrūkio tik gynė,
Ir, remdams savo mintį, gestais ją dar pynė.
(Kadais advokatavo Rejentas Bolesta,
Oratorium vadino jį, nes mėgo gestą.)
Dabar pašonėj priglaustos alkūnės matos,
Tuoj tiesia štai pirštus, nagus pirmyn atstatęs,
Vaizduodams tuo būdu šunų lenkčiui bėgimą
Ir sako: »Uzia, mūsų šuolių suskubimą,
Asesoriaus ir mano, gali atvaizduoti
Sekundomis kartiniai šūviai atsaikuoti;
Tik uzia! einam, o zuikys jau gerą galą
Laukais nubėgo, šunes paskui (čia per stalą
Rankas jis tiesia, pirštais šuns parodo šuolį).
O šunes strikt, ir iš akių beveik prapuolė!
Čia Sakalas pirmyn, puikus šuo, bet karštuolis
Ir jo per pirštą darėsi greitesnis šuolis.
Jis Striukį aplenkė, bet zuikio nepagavo,
Nes tas į lauką bėgdams tik šunis prigavo;
Gudrus zuikys! pamatęs tik, kad šunes telkias,
Tuoj švyst kairėn! ir jau į mišką smelkias;
O šunes pàskui jį, tai jis atgal patraukė,
Bet čia kaip syk jau mano Striukis zuikio laukė,
Ir »capt!« čia Rejentas taip ties Tadu suriko,
Kad jo kaimynei rodės šūvis čia ištiko.
Tas riksmas kalbą meilią jų staiga nutraukė
Ir galvos sukištos į šonus pasitraukė,
Kaip dvi viršūnės medžių audros palytėtos
Staiga išsiskiria; net po stalu sudėtos
Jų rankos meiliai sukabintos pasileido
Ir raudonumas apdengė jų jaunus veidus.
Čia Tadas greit atsakymą jau sugalvojo:
»Tiesa, Pons Rejente, sakau, tiesa tikroji,
Kad Striukis šuo puikus, jei dar, be to, jis greitas«...
»Kaip, greitas? sako Rejentas, kad jau prieitų,
Jog mano šuo nebūtų greitas?« Tadas ima
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.