Nes Sakalo draugai, staiga įsigalėję,
Be gailesčio pradėjo striukininkus pulti,
Ir, rodėsi, galėjo greitai apsikulti;
Taip barėsi svečiai užustalėj sustoję,
O Rejentas užvis labiausiai skeryčiojo,
Jis savo pažiūras be pertrūkio tik gynė,
Ir, remdams savo mintį, gestais ją dar pynė.
(Kadais advokatavo Rejentas Bolesta,
Oratorium vadino jį, nes mėgo gestą.)
Dabar pašonėj priglaustos alkūnės matos,
Tuoj tiesia štai pirštus, nagus pirmyn atstatęs,
Vaizduodams tuo būdu šunų lenkčiui bėgimą
Ir sako: »Uzia, mūsų šuolių suskubimą,
Asesoriaus ir mano, gali atvaizduoti
Sekundomis kartiniai šūviai atsaikuoti;
Tik uzia! einam, o zuikys jau gerą galą
Laukais nubėgo, šunes paskui (čia per stalą
Rankas jis tiesia, pirštais šuns parodo šuolį).
O šunes strikt, ir iš akių beveik prapuolė!
Čia Sakalas pirmyn, puikus šuo, bet karštuolis
Ir jo per pirštą darėsi greitesnis šuolis.
Jis Striukį aplenkė, bet zuikio nepagavo,
Nes tas į lauką bėgdams tik šunis prigavo;
Gudrus zuikys! pamatęs tik, kad šunes telkias,
Tuoj švyst kairėn! ir jau į mišką smelkias;
O šunes pàskui jį, tai jis atgal patraukė,
Bet čia kaip syk jau mano Striukis zuikio laukė,
Ir »capt!« čia Rejentas taip ties Tadu suriko,
Kad jo kaimynei rodės šūvis čia ištiko.
Tas riksmas kalbą meilią jų staiga nutraukė
Ir galvos sukištos į šonus pasitraukė,
Kaip dvi viršūnės medžių audros palytėtos
Staiga išsiskiria; net po stalu sudėtos
Jų rankos meiliai sukabintos pasileido
Ir raudonumas apdengė jų jaunus veidus.
Čia Tadas greit atsakymą jau sugalvojo:
»Tiesa, Pons Rejente, sakau, tiesa tikroji,
Kad Striukis šuo puikus, jei dar, be to, jis greitas«...
»Kaip, greitas? sako Rejentas, kad jau prieitų,
Jog mano šuo nebūtų greitas?« Tadas ima
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Asesoriaus ir Rejento ginčas dėl šunų įtraukia Tadą ir kodėl Asesoriaus žodžiai jį sutrikdo?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Rejentas rankomis per stalą vaizduoja, kaip Striukis vijosi zuikį, ir taip garsiai šūkteli „capt!“, kad Tado ir jo kaimynės galvos, iki tol sukištos, staiga išsiskiria. Sutrikęs Tadas skubiai įsiterpia į ginčą ir pagiria Striukį, todėl Asesorius piktai atsisuka į jį. Asesorius pašiepia Tadą: Telimeną jis vadina Tado „teta“ ir siūlo jos paklausti, nes „metai jau savaime duoda prityrimą“. Tadui kaimynė atrodė jauna, todėl žodis „teta“ jam vėliau vis zirzia kaip įkyri musė. Ginčą laikinai nutraukia tik Podkomožio čiaudėjimas.
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.