Dabar jau pamirštas.) Ir Praporščikas leidžia
Vis smūgius, bet dar rimto priešo nesužeidžia.
Kai ginklą atmuša, tuoj traukias Mackus: žino,
Kad priešo nepavys, todel save tik gina.
Štai Mackų Praporščikas jau lengvai sužeidžia,
Jau, rodos, štai mirtingam smūgiui ginklą leidžia,
Tad Krykštytojas ginklą savo užsimojo
Ir smarkiai sviedė Praporščikui juo į kojas.
Nulaužė blauzdą, Praporščikas tuoj parpuola;
Tuojau minia bajorų į tą sparną puola,
Maskoliai gi iš kairio sparno bėgt pakyla,
Ir jau mūšys prasideda aplink Krapylą.
Begindams Mackų Krikštytojas vos nežuvo,
Nes be krapylos jis visai beginklis buvo;
Jau du tvirti Maskoliai rankomis jį laikė,
Pagriebę už plaukų, ir jau užmušti taikės,
Tik dar į šalį kiek toliau jį taračkino;
Veltui tad Krykštytojas kumščiomis dar ginas,
Jau mano mirsiąs, jau pabūgsta, jau silpnėja,
Bet čia Gervazą kaujantis jis pastebėjo,
Tad ėmė šaukt: »Marija, Jėzau! Na, Peiliukai!«
Pagalbą teikti Raktininkas neužtruko,
Iš balso jis suprato gresiantį pavojų
Ir peiliuku tuoj ant Maskolių užsimojo.
Pataikė per rankas, ir traukias tie surikę;
Vieną ranką net plaukuose kabot paliko
Ir kraują taškė. Taip, kaip ereliukas jaunas,
Kai senį zuikį girioje kur pasigauna,
Tai besigrumdamas įkimba į medelį,
Bet čia zuikys pašokęs perplėšia erelį:
Kabot palikęs paukštį, koją gi nutraukęs,
Ją nešas nugaroj, kur nors toli į lauką.
Jau Krapintojas laisvas dairosi aplinkui,
Rankas ištiesęs: »Ginklą duokit man!« surinka.
Tuo tarpu priešams smūgius kumščioms vien tik taiko
Ir vis tiktai šalia Gervazo šono laikos,
Čionai pamato einant Greblį, savo vaiką,
Tas turi šautuvą, o pàskui jo kairiojoj
Per sieksnį velkas nuolauža stora ilgoji,
Viens galas jos gumbuotas, titnagų pridėtas.
(Tik Krikštytojas ją testengia pakylėti.)
Kai Krikštytojas tik krapylą pastebėjo,
Pagriebęs pabučiavo ją ir, pakylėjęs
Viršum galvos, ja priešus mušti tuoj pradėjo.
Kiek daug ten priešų buvo krapyla nudėta,
Veltui įrodinėti – mūzai netikėtų,
Kaip netikėta Vilniuj moteriai senutei,
Kuriai prie Aušros Vartų tuomet teko būti,
Kai jau Dejovas, generolas, veik įšoko
Į miestą su visu pulku plėšrių kazokų,
Ir kai miestiečiui Čarnobackiui ten pavykę
Užmušt Dejovą, ir kazokų tuoj nelikę.
Gana, kad tapo taip, kaip Rykovas kalbėjo:
Sumišę jegrai kautis jau nesugebėjo.
Virš dvidešimties žemėj kruvinų drybsojo,
Virš trisdešimt aplinkui sužeistų vaitojo,
Kiti sode pranyko, krūmuos, paupyje,
Keli gi slėpės moterų net kambaryje.
Jau pergalėję džiaugias, šūkauja bajorai,
Tie rita bertainius, kiti net grobti nori;
Viens Kirminas tik triumfuoti neketina.
Jisai nesikovė, nes tai kanonai gina
Dvasiškiui, bet, kaip žmogus svieto daug regėjęs,
Jis tvarkė mūšį, patarimų davinėjo
Kovojantiems, vietas žvilgsniu net rodinėjo;
Tad ir dabar jis pataria, ką veikti turi:
Tai pulti Rykovą ir sunaikint jo būrį;
Per pasiuntinį Rykovas tuoj sužinojo,
Kad jei padės tuoj ginklą, tai išvengs pavojaus;
Bet jeigu, priešingai, norės toliau kovoti,
Tai Kirminas palieps apsupti, iškapoti.
Bet Rykovas nepaiso jokių ten pardonų;
Aplink save sutelkęs pusę bataliono,
Suriko: »Ginklą!« Šautuvus būrys mokytas
Tuoj griebia, o visi senai jau užtaisyti;
Suriko: »Taikyk!« Vamzdžiai lygioj jau eilėje;
Suriko: »Šauk eile!«, ir šūviai nuriedėjo.
Viens šauja, kitas taiso, šautuvą kits ima,
Gaidžiai tik spraksi, girdis kulkų tik švilpimas.
Eilė atrodo kažkokiu vikšriu ilguoju,
Ir, rodos, jo rintai be pertrūkio ringuoja.
Tiesa, įgėrę jegrai vos tik nusilaiko,
Retai težeidžia ir retai į ką pataiko,
Kai ką tik užmuša; du sužeisti Motiejai
Ir tįso jau negyvas vienas Baltramiejus.
Kai kam bajorų tenka tik retai iššauti,
Kardais norėtųsi jau pergalę išgauti,
Bet senesni sulaiko; vėl daugėja kulkų
Ir veik kovojančio kieme neliko pulko,
Jau kulkos dvaro langus pradeda naikinti.
Ik šiol tai ponui Tadui teko moters ginti,
Bet eit į kiemą čia įsakė jam Teisėjas,
Nes padėtis bajorų smarkiai pablogėjo;
Iš Pono Podkomožio ginklą jau išgavo,
Ir tuoj kieman patekęs mūšiui vadovavo,
Pakėlęs ginklą puola, jį bajorai seka,
Bet čia bajorams daug nuo jegrų kulkų teko:
Vilbikas, Isajevičius, Skustuvas tįso.
Čia Kirminas staiga sulaiko būrį visą
Motiejus irgi tvarko, ir bajorai broliai
Sustoja, traukias; mato visa tai Maskoliai:
Jau rengias Rykovas puolimą padaryti,
Sugrūsti bajorus ir dvarą užvaldyti.
»Atakon pult! suriko, eisime ant štikų!
Pirmyn!« Ir štai eilė visa jau pulti tyko,
Palenkia durtuvus, atkišę juos jau puola.
Nors dar bajorai šauja, bet taip smarkų šuolį
Nestengia sulaikyti, jau toli ir sodas;
Jau kapitonas į duris jiems dvaro rodo
Ir šaukia: »Pasiduok! nes dvaras degs, Teisėjau!«
Teisėjas šaukia: »Kurk! gal keptis panorėjai!«
Oi Soplicovo dvare! jei ik šiol ne vienas
Po liepomis dar mato tavo baltas sienas,
Jei dar dažnai bajorai broliai iš aplinkui
Vis vaišinasi pas Teisėją susirinkę,
Tur būt, dažniausiai geria ten už Ąsotėlį,
Nes Soplicovas būtų dūmais pasikėlęs,
Jei ne jisai! Ik tol nedaug jis kuo žymėjos,
Nors jis iš rąsto už kitus pirmiau išėjo,
Nors greit surado atvežtąjį ąsotėlį,
Tą mielą šautuvą, nors vos ranka atkėlė
Dar kulkų krepšį, ant tuščios, mat, neketino
Jis kautis, tad dar skonį spirito mėgino;
Atkišęs volę, delnu geria, net neskaito
Jis gurkšnių, ir tik kai gana gerai įkaito,
Kepurę užvertė ir jau iš vietos kilo,
Užtaisė ginklą, parako kiek reik įpylė
Ir sekti mūšį ėmė. Mato durklų bangą
Ir kad bajorai jau atvyti veik pas langą;
Prieš tąją bangą eiti sąžinė jam liepia,
Žolėj pasineria, tik kartais pasistiepia,
Paskui per dilgėles į mūšio vietą traukia
Ir Greblį gestais prie savęs iš tolo šaukia.
Su šautuvu Greblys prie durų atsistojęs
Jau rūmus gynė, nes ten Zosė jo brangioji,
Kuri į jojo asmenį nors nežiūrėjo,
Bet jis mylėjo ją ir mirt del jos galėjo.
Jau jegrai bajorus nuo dilgėlių nuvaro,
Bet čia Ąsotis vamzdį platų atidaro
Ir kulkų tuziną paleidžia kaip iš maišo,
Greblys dar tuziną. Maskoliai susimaišo;
Pabūgsta apgaulės, kur bėgt – neklausia vado,
Palieka sužeistus; juos Krikštytojas bado.
Toli jau tvartai. Rykovas todel sumano
Sustoti paliai daržą, paliai pat parkaną;
Ten rotą irstančią skubiai naujai rikiuoja,
Bet maino tuoj rikiuotę ir kitaip grupuoja:
Trikampį daro, kiša smaigalį į priekį,
O du kiti galai parkaną patį siekia.
Gerai padarė, nes jau raiteliai atjojo.
Maskoliai tie, kur Grafą pilyje dabojo,
Pabūgę išsisklaidė; Grafas tad sudarė
Tuoj būrį raitelių ir leidosi į dvarą,
Pats vadovauja, kardą keldamas į šoną.
Čia rėkia Rykovas: »Šauk, pusė bataliono!«
Ugninis siūlas per gaidžius staiga nutįso,
Ir vamzdžiai tuoj paleido kulkų būrį visą.
Trys raiteliai pašauti, vienas jau lavonas,
Jau griūva Grafo žirgas; skuba jam iš šono
Pagalbon Raktininkas, – jegrai Grafan taiko,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip mūšyje Soplicove dalyvauja Kirminas?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.