Tą mielą šautuvą, nors vos ranka atkėlė
Dar kulkų krepšį, ant tuščios, mat, neketino
Jis kautis, tad dar skonį spirito mėgino;
Atkišęs volę, delnu geria, net neskaito
Jis gurkšnių, ir tik kai gana gerai įkaito,
Kepurę užvertė ir jau iš vietos kilo,
Užtaisė ginklą, parako kiek reik įpylė
Ir sekti mūšį ėmė. Mato durklų bangą
Ir kad bajorai jau atvyti veik pas langą;
Prieš tąją bangą eiti sąžinė jam liepia,
Žolėj pasineria, tik kartais pasistiepia,
Paskui per dilgėles į mūšio vietą traukia
Ir Greblį gestais prie savęs iš tolo šaukia.
Su šautuvu Greblys prie durų atsistojęs
Jau rūmus gynė, nes ten Zosė jo brangioji,
Kuri į jojo asmenį nors nežiūrėjo,
Bet jis mylėjo ją ir mirt del jos galėjo.
Jau jegrai bajorus nuo dilgėlių nuvaro,
Bet čia Ąsotis vamzdį platų atidaro
Ir kulkų tuziną paleidžia kaip iš maišo,
Greblys dar tuziną. Maskoliai susimaišo;
Pabūgsta apgaulės, kur bėgt – neklausia vado,
Palieka sužeistus; juos Krikštytojas bado.
Toli jau tvartai. Rykovas todel sumano
Sustoti paliai daržą, paliai pat parkaną;
Ten rotą irstančią skubiai naujai rikiuoja,
Bet maino tuoj rikiuotę ir kitaip grupuoja:
Trikampį daro, kiša smaigalį į priekį,
O du kiti galai parkaną patį siekia.
Gerai padarė, nes jau raiteliai atjojo.
Maskoliai tie, kur Grafą pilyje dabojo,
Pabūgę išsisklaidė; Grafas tad sudarė
Tuoj būrį raitelių ir leidosi į dvarą,
Pats vadovauja, kardą keldamas į šoną.
Čia rėkia Rykovas: »Šauk, pusė bataliono!«
Ugninis siūlas per gaidžius staiga nutįso,
Ir vamzdžiai tuoj paleido kulkų būrį visą.
Trys raiteliai pašauti, vienas jau lavonas,
Jau griūva Grafo žirgas; skuba jam iš šono
Pagalbon Raktininkas, – jegrai Grafan taiko,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.