Tą mielą šautuvą, nors vos ranka atkėlė
Dar kulkų krepšį, ant tuščios, mat, neketino
Jis kautis, tad dar skonį spirito mėgino;
Atkišęs volę, delnu geria, net neskaito
Jis gurkšnių, ir tik kai gana gerai įkaito,
Kepurę užvertė ir jau iš vietos kilo,
Užtaisė ginklą, parako kiek reik įpylė
Ir sekti mūšį ėmė. Mato durklų bangą
Ir kad bajorai jau atvyti veik pas langą;
Prieš tąją bangą eiti sąžinė jam liepia,
Žolėj pasineria, tik kartais pasistiepia,
Paskui per dilgėles į mūšio vietą traukia
Ir Greblį gestais prie savęs iš tolo šaukia.
Su šautuvu Greblys prie durų atsistojęs
Jau rūmus gynė, nes ten Zosė jo brangioji,
Kuri į jojo asmenį nors nežiūrėjo,
Bet jis mylėjo ją ir mirt del jos galėjo.
Jau jegrai bajorus nuo dilgėlių nuvaro,
Bet čia Ąsotis vamzdį platų atidaro
Ir kulkų tuziną paleidžia kaip iš maišo,
Greblys dar tuziną. Maskoliai susimaišo;
Pabūgsta apgaulės, kur bėgt – neklausia vado,
Palieka sužeistus; juos Krikštytojas bado.
Toli jau tvartai. Rykovas todel sumano
Sustoti paliai daržą, paliai pat parkaną;
Ten rotą irstančią skubiai naujai rikiuoja,
Bet maino tuoj rikiuotę ir kitaip grupuoja:
Trikampį daro, kiša smaigalį į priekį,
O du kiti galai parkaną patį siekia.
Gerai padarė, nes jau raiteliai atjojo.
Maskoliai tie, kur Grafą pilyje dabojo,
Pabūgę išsisklaidė; Grafas tad sudarė
Tuoj būrį raitelių ir leidosi į dvarą,
Pats vadovauja, kardą keldamas į šoną.
Čia rėkia Rykovas: »Šauk, pusė bataliono!«
Ugninis siūlas per gaidžius staiga nutįso,
Ir vamzdžiai tuoj paleido kulkų būrį visą.
Trys raiteliai pašauti, vienas jau lavonas,
Jau griūva Grafo žirgas; skuba jam iš šono
Pagalbon Raktininkas, – jegrai Grafan taiko,
Paskiausią, nors iš motinos, Horeškų vaiką!
Paspėjęs Kirminas savim bent Grafą dengia,
Sužeidžia jį, bet Grafas tuo mirties išvengia,
Ištraukęs iš po žirgo, vedas jį ir laiko
Bajorų karštį, liepdamas gerai tik taikyt,
Nemėtyt šūvių, už tvorų ir sienų trauktis,
O Grafui, raiteliams įsako dar palaukti.
Planus tuos Kirmino visų geriau pažino
Pons Tadas. Slepias tuoj už šulinio medinio;
Gerai jis šaudė, o, be to, jisai negirtas
(Kulka jo sviedžiant pinigą dar ore kirto),
Tad baisiai Maskvą skina. Ieško vyresniųjų;
Feldfėbelį nukirto vieną iš pirmųjų,
Paskui kartu dviem vamzdžiais skina du seržantu,
Į galionus vis taiko, į auksuotus kantus,
Į štabą. Rykovas jau pyksta nusigandęs,
Tik kojom trepsi, kardo rankeną net kanda:
»Majorai Plute, šaukia, reik nusukt jam sprandą,
Juk taip iššaudys greit jis visą mūs komandą!«
Tad Plutas Tadui baisiai piktas ima rėkti:
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.